♥ Murkytės istorija ♥

Mano katytė - Murkytė turėjo tiek daug nuotykių, kiek, tikriausiai, nei viena katė nėra turėjusi.
Viskas prasidėjo vasarą. Man buvo 7-eri. Aš ir mano kelios draugės prie vienos iš draugių namų turėjome vietą, kurią vadinome "žaidyne". Žaidynė buvo sode, kuriame buvo tvirtų medžių, tekėjo siauras upelis. Žaidynėje praleisdavom visą dieną - karstydavomės į medžius, žaidėme įvairius vaikiškus žaidimus.
Kartą grįždama iš žaidynės namo pamačiau, jog mano senutė kaimynė kažką nešasi. Priartėjusi pamačiau, jog tai trys maži ir bejėgiai kačiukai. Supratau, jig senutė juos neša į tvenkinį... skandinti... Aš nieko nelaukdama pribėgau ir sušukau: "Aš juos paimsiu!". Žinoma, senutė apsidžiaugė ir įteikė šiuos tris gražuolius. Vienas buvo trijų spalvų: juoda, balta ir morkinė. Tačiau dominavo juoda spalva. Antras buvo baltas su juodomis dėmelėmis. Na, o trečiasis, nežinau kuo, bet dar labiau suvirpino širdį. Trečiasis katinėlis, t.y. katytė taip pat buvo trispalvė (dominavo balta spalva). Taip, tai buvo Murkytė. Jau norėjau šiuos tris gražuolius neštis namo, tačiau atsiminiau mamos žodžius: "GYVŪNŲ PAS MUS NIEKAD NEBUS!". Neturėjau kito pasirinkimo, kaip juos nešti į žaidynę. Tačiau visų pirma sukviečiau drauges. Visos nubėgome į žaidynę ir pastatėme katinėliams namus: tvirtame medyje įkalėme medinę dėžę, įdėjome šiltų pūkinių drabužių, virš dėžės įtaisėme didžiulį skėtį, kad neužlytų.
Kiekvieną dieną bėgdavome į žaidynę penkis kartus švirkštu duoti kačiukams pieno. Kad mūsų tėvai neįtartų, vieną dieną bėgdavo viena, kitą - kita ir t.t.
Kačiukai paaugo. Uždėjome jiems vardus ir pasiskirstėme šeimininkus. Bafė (trispalvė) priklausė vienai draugei, Mažylis (baltas su juodomis dėmelėmis) - kitai, o Murkytė - man. Nors kačiukai dar labai puikiai nelakstė, žinojome, jog jie žaidynėje visąlaik negyvens.
Nusprendėme kiekviena savo kačiuką parsinešti namo, ir nesvarbu ką sakys tėvai, kovosime už juos!
Parsinešiau Murkytę. Žinojau, jog katės mama tikrai nepriims, ir gali išmesti į gatvę... Todėl grįžusi namo mamai ją pristačiau kaip Garfildą.
Visą mėnesį mamą pavyko apgauti, jog tai Garfildas, o Ne Murka. Tačiau mama pati pradėjo sakyti, jog čia kažkas ne taip. Ji suprato. Tai - katė. Tačiau, ačiū Dievui, mama buvo taip pripratusi prie katės, kad leido ją pasilikti! Tada buvau tokia laiminga, šypsena nutvieskė mano veidą - Murkytė gyvens su mumis!
Bėgo metai. Vieni... Antri... Murkytė buvo tokia meili - glausdavo savo snukutį prie mano veido, saldžiai murkė ant mano kelių. Kai ji miegodavo, pažadinti būdavo neįmanoma. Galėdavai ją miegančią paimti į glėbį - nepabusdavo, o ir toliau murkdavo. Katytė mėgdavo miegoti su manimi. Vos prie jos prisiglaudusi aš užmigdavau ir sapnuodavau saldų sapną (verkiu).
Tačiau vieną dieną Murkytė dingo.
Trečia diena po dingimo. Susitikau su kaimynu (savo klasioku) prie namo (namo, kuris skiria mano ir to kaimyno namus (jame niekas negyvena)). Šnekėjausi su kaimynu. Jį pakvėtė tėvai. Kaimynas pasakė, jog man reikia palaukti, ir kad jis tuoj grįš. Aš stoviu prie šalia namo stovinčio tvarto. Staiga išgirdau pažįstamą kniaukimą.. Nejaugi... Nejau.. Murkytė?... Bėgau ieškoti to garso šaltinio. Garsas sklido už tvarto durų. Atrakinau duris ir! Ir... ir.... Nieko... Nusiminiau ir pradėjau verkti.... Tačiau staiga iš tvarto tamsos išlindo mažas siluetas. Tai Murkytė! Ji šoko man į glėbį ir pradėjo trinti snukutį man į veidą taip, kaip niekad netrynė! (vėl verkiu). Aš buvau tokia laiminga, laimė liejosi pro kraštus! Pradėjau bėgti namo ir parbėgusi į kambarį sušukau mamai: "Žiūrėk, Murkytė, ji atsirado, ji buvo uždaryta!!!". Mama labai apsidžiaugė, ir tai buvo dar viena laimingiausių akimirkų mano gyvenime.
Bėgo dar metai ir antri. Murkytė per tuos metus jau turėjau daug vadų (tuomet dar pas mus nebuvo žinoma apie sterelizacijas).
Tačiau atsitiko dar vienas baisus dalykas. Murkytė vėl dingo (verkiu). Pradėjau visur jos ieškoti: tame pačiame tvarte, kituose tvartuose, klausinėjau kaimynų, kviečiau Murkytę visame kaime. Tačiau jos jau neberadau... Ji dingo...
Prabėgo jau ne vieni metai kai ji nebetrina savo šaltos nosytės man į veidą, nemiega su manimi.... Tačiau su kiekviena diena nuo jos dingimo turiu viltį: gal šiandien... o gal rytoj... gal vakare ji ateis ir vėl šoks man į glėbį... Viltis dar nemirė - viltis miršta paskutinė. O jei ir tavęs nebėra, Murkyte, tikiuosi tu laiminga katyčių rojuje. Niekas kitas tavęs nepakeis. Tu - vienintelė.
Murkyte, tu išliksi mano širdyje amžinai! Mes tavęs nepamiršime!