Ar vertas gyventi aklas kačiukas?

Tiesą sakant šiai istorijai parašyti man prireikė nemažai laiko ir susikaupimo. Vis galvojau nuo ko pradėti, apie ką turėtų būti įžanga, kaip nuoširdžiai perteikti tai, apie ką ne tik kalbėti, bet net ir galvoti man siaubingai skauda. Vieną akimirką net kilo mintis palikti tai „Naminukų“ „užkulisiams“, tarsi už širmos, toliau nuo akių. Bet tada supratau, kad tai būtų neteisinga ne tik Jūsų, mūsų atžvilgiu, bet ir Jo. To, kuris nepasirinko tokios istorijos. Jis tiesiog gimė.

Vieną dieną „Naminukams“ paskambino globėja Ramunė ir papasakojo, kad netoli vadinamos „Minsko iki“, krūmuose ji rado „nei gyvą nei mirusį“, žaizdom apėjusį kačiuką. Be akių. Nors buvo mažulytis, čiumpant, jis sugebėjo įkąsti ir net pasprukti. Vėliau jo niekas nematė ir padarėm išvadas, kad mažylis tokios būklės negalėjo išgyventi ilgiau nei kelias dienas, nes buvo visiškai nusilpęs, dehidratavęs ir siaubingai sergantis. Palaidojom jį savo mintyse.

Praėjo dar savaitė ir Ramunė su drauge vėl užklydo į tą vietą, patikrinti, ar nematyti ten daugiau tokių nelaimėlių. Ir rado- Jį. Tą patį kačiuką, ir stebuklas- vis dar gyvą ir vis dar tokios pat siaubingos būklės. Šįkart jau nesunkiai pavyko „susipakuoti“ į transportavimo dėžutę ir nuvežti į kliniką.

Ryte iš veterinarijos klinikos sulaukiau skambučio: „Migdyti? Jis sergantis, žaizdotas, išplikęs, niekada nebematys dienos šviesos, jo snukutis neturi jokių bruožų, iš jo likusi vientisa žaizda...“ Atsakymą reikėjo duoti nedelsiant.

Šaltas protas tarsi kalbėjo: jo gydymas bus brangus, kačiukas bet kuriuo atveju visą gyvenimą liks aklas, o mes- žmonės bijom kitokių, mes neprisileidžiam negalios, mes nenorim matyti to, ko nemokam suprast. Ir kas jeigu jo niekas niekada taip ir nepabandys pamilti? Jeigu paliksim jį gyvą, teks atkentėti priešiškai nusiteikusių žmonių bangą. Ir tam tikra prasme, smerkdami, jie bus gal netgi kažkiek teisūs...

Bet ar tikrai mūsų misija žaisti dievais, kurie įjungę svarstykles savo galvoje turėtų teisę sverti, kam gyventi, o kam mirti? Tvirtai žinau tik šitai: jis gimė, ir to nepasirinko, galbūt su mielu noru jis nusipirktų kitą gyvenimą, ir netgi akis, bet tai -neįmanoma. Ir tiek pat tvrtai žinau, kad nepaisant savo absurdiškos padėties, jis su laukine jėga, susikaupęs plėšosi už savo (mūsų akimis) sumautą, aklą gyvenimą, nes tik tokį gavo ir bet kuria kaina nori jį išsaugot! Jis kovoja... Tą patvirtino ir jį priėmę veterinarai.

Todėl, atleiskit, kam tai nepatiks, bet mes palaikysim, šį mažą varganą karį. Mes padėsim jam kovoti. O Jūs?

Mažylis, kurį praminėme Laimiuku, sparčiai taisosi, gerai valgo, nors vis dar serga ir atrodo kaip mažas „monstriukas“, jis ir toliau ryžtingai stojasi visom keturiom už savo gyvenimą.

Mielieji, tokios istorijos mums pačios skaudžiausios, nes jos iš esmės kaskart sudrebina pačią subtiliausią temą: „Ar vertas gyventi?“, todėl čia nuomonių bus daug, ir prašom nesmerkti mūsų už galbūt Jūsų nuomone netinkamus pasirinkimus.

Laimiuko gydymas, stacionaras ir priežiūra, akyčių ažsiuvimo operacija kainuos daug. Jeigu tarp Jūsų yra, galvojančių taip pat kaip ir mes, jeigu ir Jums atrodo, kad Laimiukas vertas gyvenimo tiek pat, kiek ir sveiki gražuoliai, mes būsime labai dėkingi už finansinį ir moralinį palaikymą.

Paaukoti Laimiuko gydymui galite į „Naminukų“ sąskaitą mokėjimo paskirtyje nurodydami „Laimiukui“:

VšĮ „Naminukai“
Kodas: 302712405
A/S: LT 55 7300 0101 3031 2940 (Swedbank)

Taip pat šis mažylis be galo laukia žmogaus, kuris galėtų priimti bent jau į laikiną namų globą, kur galėtų sveikt pooperaciniu laikotarpiu ir mokytis orientuotis aplinkoje. Jei tik galite padėti ir priimti bent laikinai, skambinkite 8 648 30077 („Naminukai“, Vilnius).