Bū istorija. Ir nauja viltis.:)

Savo BUVUSĮ katiną įsigijau taip: ankščiau turėjau katiną Kodį. Jis augo su manim nuo gimimo. Kai mums buvo 13 jis išęjo į lauką žiemą ir nebegrįžo.. Liūdėjom dėl jo su visa šeima, bet žinojom, kad nieko nėra amžino, jis jau buvo senas, nereikėjo tikėtis nieko kito. Po keleto mėnesių mano mamos draugė pasikvietė mus pas save ir padovanojo mums kačiuką, nes jį kažkokie žmonės buvo įmetę į jų kiemą ir palikę.. Kaip taip galima elgtis nesuprantu.. Tas kačiukas buvo toks nuostabus.. Mano mažylis Bū.. Jis buvo žaismingas, linksmas ir meilus, geresnių net būti negali.. Dažnai laiką leisdavo lauke. Išėjo vieną dieną į lauką. Ir negrįžo vakare. Kitą dieną jis visdar nebuvo grįžęs.. Labai nesistebėjom, juk neiškastruoti katinai eina pas kates, o jis toks ir buvo... Bet trečią dieną jis grįžo. Kruvinas. Paskambinome veterinarui, jis atvažiavo pas mus. Jis pasakė, kad mano Bū buvo pašautas. Kažkas į jį šovė! Ar galit taip pagalvot? Koks žmonių žiaurumas... Bū buvo užmigdytas.. Jis labai kankinosi.. Negalėjo nei gulėt nei sėdėt, apie vaikščiojimą minčių nebuvo.. Jis grįžo mirti namo...
Buvau šoke. Praėjo 2, beveik 3 mėnesiai. Negalėjau net girdėti kaip kažkas kalba apie mano buvusį katiną. Negalėdavau atsakyt, kai kas nors paklausia „Kaip Bū laikosi?“ Verkdavau, tiesiog springdavau ašaromis.. Supykdavau ir iškart atleisdavom, juk tai ne jų kaltė...
Šį vakarą mums paskambino mano tėtės pusbrolio žmona. Ji pasakė, kad jų katė atsivedė kačiukų ir, kad nori padovanoti mums vieną, nes žino, kaip mano šeima juos myli ir kaip mums jo dabar trūksta.. Aš vėl pradėjau matyt pasaulį kitaip. Aš taip noriu jį turėt! Jis dar per mažas, dar teks palaukti, bet, Dieve, aš tuoj turėsiu katiną! :3
(pridėjau nuotrauką, kurioje aš. ir Bū)