Dienos nuotykiai

Viskas buvo taip netikėta...
Pro nedidelį plyšį išlindau iš šeimininkės namų ir bėgau kuo toliau. Staiga supratau, kad aš kitoj kelio pusėj, tai manęs nesustabdė - aš bėgau toliau, lyg vilkas! Šunys lojo, visi rėkė "žiūrėkit, kokia greita katė!", o šeimininkė kaip pamišusi mane vijosi. Jaučiausi kaip lapė, gaudydama savo grobį, sėlinau vis arčiau, vis arčiau ir štai, mano mergaitė pamatė, kokia aš nuostabi - mano grobis, tai pelė, dėl kurios išdrįsau palikti namus. Pati likau nustebusi, žiūrėjau įsmeigusi akis į namus, kaip kokia paklydėlė žvalgiausi į visas puses - tai nežinomos apylinkės, kuriuose man neteko buvoti... Pamiršau pelę, nematytas vaizdas mane privertė sustoti, ir štai aš pas šeimininkę ant rankų. Keliavome namo. Nepasidaviau, aš gi lapė, aš turiu bėgti, bet mergaitė man prisegė pavadėlį. Jaučiuosi kaip su tramdomais marškiniais, mane prisegė kaip kokį šunį! Galų gale susitaikiau su tuo, kad esu vilkas, piktas vilkas ir mane reikia rišti. Kaip mergaitė sako - saugoti nuo įvairių pavojų. Mes namuose, kieme - mergaitės tėvai, katės, šunys kurie dar labiau loja, medžiai, ta pati teritorija. Įlindau į namus, atsiguliau į lovą, šiltai įsitaisiau, bet nuotykiai dar tik prasideda!
Mergaitei nematant sprukau per duris, sėlindama išbėgau. Šeimininkė nepaleido iš akių, nubėgau į kitą gatvę ir štai, skalikas mane puola. Kaip didvyrė, mergaitės gynėja aš puoliau jį - pašiaušiau kailį ir išskleidžiau nagus. Manęs niekas nenugalės! Ir štai - pirmoji, nors labai mažytė pergalė, prieš skaliką... Niekada nepasiduosiu, aš gimiau gintis ir ginti mergaitę!

Alisa