Fėja

Šį vakarą mama namo grįžo keistai pavargusi, gamino pietus labai lėtai, lyg ko nors laukdama. jau ruošiausi jos klausti, ko ji tokia liūdna. ji man tarė:
- Aiste, šiandien atvažiuoja svečiai!
- Štai dėl ko tu tokia pavargusi ir nelaiminga, - tariau aš, - nesidžiaugi svečiais? Tu šiandien tokia sumišus.
- Ak, Aiste, tai tik nuovargis po darbo. Man viskas puiku, - bandė šypsotis ji, - man teks susitaikyti, nes mūsų namuose tuoj... ups!
- Mama! Pasakyk man tiesą. Prašau, aš niekam nesakysiu.
- Aiste, gali skelbti, kad ir visam pasauliui - tai ne paslaptis, - šį karta jos šypsena buvo tikra ir nuoširdi.
- Tai pasakysi, man kas toji paslaptingai atrodanti, 'ne paslaptis' ?
- Dėja, Aistut, sužinosi tai vėliau.
- Tikėsiuos, kad tai tiesa..
~
Tirrr! Tirr! Tirr!
- Svečiai, - mamos balsas.
Nusileisti į apačią nenorėjau, nes mano galvoja sukosi daug minčių, kas galėjo būti tas paslaptingas dalykas, kurio mama kaip matau nesiruošia man sakyti. Gal tai kitas vyras? Gal dar kas nors? Nes mano tėvai jau seniai išsiskyrę.
Nusileidau į apačią. Prie stalelio rankoje laikydama arbatą sedėjo keistai atrodanti ponia, o prie jos ant grindų gulėjo pintinėlė. Kas tai buvo, man nerūpėjo. Ponia nusišypsojo:
- Sveika, brangute, - ji kalbėjo taip, lyg mane jau seniai pažinotų. Keista. "sveika, brangute" pff.
- Laba diena, - stengiausi sutvardyti juoką.
- Aiste, ateik čia trumpam, - nusišypsojo mama. Aš nusekiau jai iš paskos, - kaip tu nemandagiai elgiesi su vyresnio amžiaus ponia.
- Mama, ji labai keista ir juokinga. "Labas, brangute", - pamėgdžiojau jos balsą ir prunkštelėjau.
- Mieloji, kad ir kokia ji bebūtų, tuoj taip nebegalvosi. Nagi, eik ir maloniai pabendrauk su ponia.
- Ok, pabazaaarinsim!
Mama susiraukė. Aš irgi nesiruošiau šypsotis.
"Kas ir kokia ji bebūtų, tuoj taip nebegalvosi" prisiminiau mamos žodžius. Ką ji turėjo omeny. Gal ji liks pas mus nakvoti? O ne. Tik ne tai, aš neiškesiu su šita sena bobulyte pietauti, bei pusryčiauti. Ne.
Priėjau prie jos ir šalia atsisėdau. Ji tarstelėjo:
- Na, kas gero?
- Nieko, - susimąsčiusi pasakiau.
Mh pastebėjau, kad ji tikrai nemoka kalbėti su jaunimu. Iš jos prasta močiute, o juolab mama.
Mama atsisėdo priešais ją ir mirktelėjo. Ji tarė:
- Na, manau, eikime prie paties svarbiausio.
- Žinoma, - pritarė mama.
Man buvo nesvarbu apie ką jos nori su manim šnekučiuotis ar kažką parodyti, todėl galvojau tyliai nusliūkinti į savo kambarį, vos atsistojau. Mama tarė:
- Aiste, ateik čia, pažiūrėk.
Keista ponia iš savo pintinės išsitraukė mažą rainą katytę. Džiaugsmo pilnos kelnės. Ji tokia miela. Mama pastebėjo mano šypseną.
- Eikš arčiau, mažute.
- Ak, kokia ji miela, - tariau, o ponia man ją padėjo ant rankų.
- Ji nuo šiol yra TAVO, - tarė mama.
Ponia šyptelėjo. Myliu katinus, visą laiką norėjau gauti katytę ar katinėlį - rainą ! Niekada nebūčiau pagalvojus, kad mano vaikystės svajonę išpildys, keista į mano namus atsibeldusi ponia. Myliu kates. Ją praminiau - fėja.
~
by Ugnė.*