Kai dar buvau maža katytė...

Buvau maža atrodo seniai seniai, nešiodavo tada mane ant rankų, glostė. Kai lakstydavau kieme, spindėjo mano kailis, visi grožėdavos manim. Žaidimų draugė irgi puiki buvau, bet dabar jau suaugau, žaisti nebe taip ir rūpi kaip miegoti. Prisimenu kaip pasiemė kaškokie žmonės, atskyrė nuo mamos ir tėčio, bei sesučių ir broliukų...Norėjau sakyti: neveškit manęs, prašau! Niekas negirdėjo, tik begarsį miauksėjimą, nesupratau, kodėl nemoku miaukti? Įsėdom į mašiną, įsodino mane į krepšį, ir išvažiavom, nutolom nuo mano šeimos, kaip aš jų ilgėjausi, kaip verkiau, bet vėliau viskas savaime pasimiršo, žaidžiau, laksčiau po namus, man buvo tik 2 mėnesiai, aš buvau maža. Štai ir metai jau praėjo, švenčiau savo gimtadienį, gavau dovanų. Štai ir 2-ieji mano gyvenimo metai, vėl mano gimtadienis, vėl gavau dovanų.Ir taip iki 5-ųjų metelių...Dabar turiu ir draugę gerą- Jorkšyro terjerę Diną. Ji tai ramybės man visai neduoda laksto, verčia ji mane, jau pabodo man tai...Greit ji atsiims;)