Kalėjimo bėglys

Jaučiausi, kaip kalėjimo bėglys...Turėjau tipenti tyliai, bet tuo pačiu ir greitai...
Pralindau pro siaurą durų plyšelį ir štai - aš jau lauke.
-Au au au au au!!! Nedrįsk sprukti tu, rainas padare! - kiek tik galėjo garsiau skalyjo kaimynų šuo Juodžkis. Nedrįsau jo tildyti, mat grandinė jau visai jo nenulaikė. Mano senoji šeimininkė sakė, kad jeigu tas pasiutėlis nutrūktų, kiekvienam kliūtų. Negaliu gaišti laiko drebėdamas, privalau sprukti, nes jau atsiveria dabar jau BUVUSIŲ namų durys. Lekiu, kaip pasiutęs, bet mane jau pamatė. Mano senoji šeimininkė šaukė mane namo, bet aš neklausiau, nes aš bėglys. Žinau, jog iš kalėjimo bėgantys nusikaltėliai bėga ir neklauso policininkų šūksnių, net grasinimų, todėl tik bėgau ir bėgau. Močiutėlė bandė mane sugauti bet ji jau sena, todėl kai nepabėgo, tik šaukė mane namo.Žinoma pas ją negrįžau...
Gulėjau, po seno beržo pavasariniais lapeliais puoštomis šakomis ir drebėjau...Galvojau, kaip paskui elgiasi kalėjimo bėgliai. Ar jie turi namus? Ar turi ko valgyti? Ar turi, kas juos paguodžia ir myli? Šiaip ar taip tada jau gailėjausi, kad pabėgau, nuo savo šeimininkės. Tik tada aš supratau, kaip jai skaudėjo širdį, kai manęs neteko, jai skaudėjo taip, kaip tada širdį skaudėjo ir man...
Kiekvieną dieną man buvo vis blogiau...Ir taip po kelių savaičių, jau iškeliavau iš po beržo šakų, tik jau su angelo sparnais ir ne į senus namus, o į visai naujus ir dar niekad nematytus...