Kelias gyvybės arba mirties link. Skausmo dienos

Spalvoti sapnai su tamsos priemaišomis ėmė blankti. Pajaučiau, kad vis dėlto turiu letenas. Jaučiausi keistai atsigavęs po to miego. Tuomet smarkiai užsinorėjau kažkur eiti, nes tiesiog nutirpau visą laiką gulėdamas ant šono. Gaila, tačiau šiam signalui pasidavė tik kojos. Jaučiausi juokingai eidamas oru. Pamažu pakluso ir akys taip ilgai siųstam signalui. Ėmė vos vos šviesėti. Tuomet supratau, kad esu dėžėje. Gerai uždarytoje, tačiau neužklijuotoje. Bandžiau stotis, tačiau griuvau ant šono. Ant žaizdos. Skausmas mane pervėrė ir aš atsitūpiau pusiau gulomis. Keista, tačiau kažkoks skystis veržėsi iš akių. Lėtai mirksėjau. Džiaugiausi, kad tai galiu. Taip gulėjau neilgai, atėjo šeimininkė. Jos man siūlė vandens, tačiau aš nenorėjau. jos mane paglostė, palabino ir paliko. Užklijavo dėžę. Naktį aš prisituštinau, nes negaliu tiek ilgai būti be tualeto. Ėmė dvokti. Nepaisydamas žaizdos prasilaužiau pro lipnią juostą ir atsiguliau ant savo tikrojo, minkšto guolio. Kad ir nevisiškai švaraus. Taip pralaukiau visą naktį.
Ryte atėjo mano šeimininkė ir labai nustebo pamačiusi mane ant savo guolio. Ji švelniai guodė mane visą laiką. Jaučiau, kad tai turi prasmę. Ir buvau teisus. Ji užsimovė gumines, mėlynas pirštines ir atsuko kažkokį baltą indelį. Su dviem ausų krapštukais ėmė tepti baltą, gaiviai kvepiančią pastą. Manęs niekas nelaikė, bet aš ir nebėgau. Tai buvo tie patys vaistai, kurie buvo uždėti man po operacijos. Aš kniaukiau ir dejavau, bet nejudėjau. Reikėjo būti ramiai. Galiausiai visa žaizda buvo balta. Man vėl pasiūlė vandens, tačiau nieko nenorėjau. Manyje sukilęs karštis ir šildė ir šaldė. Darėsi bloga. Šeimininkė išėjo apklosčiusi mane švaria paklode. Žaizdos nelietė. Slinko dar viena diena, kuri atrodė tari metai. Laukiau vakaro.

Laukite tolesnės mano kovos už gyvenimą.

Cėpa