Kisiaus prisistatymas ir netik...

Sveiki visi!!

Mano vardas Kisius. Noriu papasakoti ne tik savo atsiradimą šiuose namuose, bet ir kitų mano ʺkambariokųʺ. O buvo taip: buvau dar nedidelis kačiukas, kai užklydau į svetimą kiemą ir ėmiau kniaukti/verkti. Ir kažkas tą mano kniaukimą/verkimą išgirdo. Tai buvo nedidelė mergaitė, kuri iš smalsumo žvilgtelėjo pro langą, kas čia jos kieme triukšmauja. Pamačiusi mane, ji pakalbino, bet aš išsigandau ir pasislėpiau. Po kiek laiko apsigyvenau laiptinės palėpėje. Paaiškėjo, jog toje laiptinėje gyveno ir ta mergaitė. Pastebėjusi, jog apsigyvenau jos teritorijoje, ji man nešdavo valgyti tiesiai į palėpę, tik aš jos bijodavau ir slėpdavausi, bet po mėnesio aš pripratau prie šios maitintojos ir leidausi net paglostomas. Po to karto mes susibendravom. Tada ji įsileido mane į namus. Kadangi buvau dar laukinukas, tai elgiausi atsargiai. Tiesa – naujuose namuose apsipratęs - išmokau ir lauke savo reikaliukus padaryti.
Be mano dabartinės šeimininkės gyveno dar du suaugę žmonės, kurių aš bijodavau ir jeigu juos sutikdavau – sprukdavau kuo toliau kiek kojos neša. Bet po trupučiuką ir jie pelnė mano nuolankumą. Tada jaučiausi saugesnis.
Šiandien aš jau nebijau žmogaus, (netgi svečio)esu drąsus katinas.
Prabėgus metams – mano šeimininkai įsigijo mažą šunį, kuriuo nebuvau patenkintas. Kai pirmą kartą jį pamačiau – išriečiau pašiaušdamas nugarą ir paklausiau, kam jie jį parsigabeno, juk jie smalsūs, visur kišantys savo nosį kur nereikia, kandžiojasi, nenustygstantys vietoje padarai. Bet šeimininkai tik juokėsi iš mano reakcijos ir vis tiek nusprendė jį pasilikti. Oj, kaip man nepatiko! Tą mažą rubuilį vadino Džekiu, o man buvo – įsibrovėlis į mano valdas, juk aš čia KARALIUS!
O augdamas jis vis bjaurėjo – kandžiojo mano uodegą, lakstė iš paskos, kvietė žaisti – o aš jau šimtąjį kartą atsisakydamas, tik slėpdavausi nuo jo! Dar gerai, kad turėjo savo žaislų ir nereikėjo su juo dalintis.
Kuo augo dydyn – tuo mane vis nervino. Mat užsigeidė užimti mano vietą! Pradėjo atiminėti maistą vos ne iš burnos! Ačiū šeimininkei, kuri tai pastebėjus – neleido jam tai daryti (šaunuolė šeimininkė!). Tad mano valgymui – tapo saugi vieta vonioje (per kurį laiką, išmokau pats atsidaryti duris), joje mane uždarydavo ir Džekis manęs negalėdavo pasiekti (HA HA HA – taip jam ir reikia!).
Bet maisto atėmimas tik pradžia – negana to – jis ėmė mane iš pavydo vaikyti! Jeigu šeimininkai valgydavo kambaryje ir aš joje būdavau – šuo mane išvarydavo iš kambario (OH tie šunys!). Nuo to bjauraus ypročio – atpratino patys šeimininkai.
Prabėgus kiek laiko – prie to Džekiaus jau pripratau ir net susidraugavau!
Prabėgus dar 4 metams - jaunoji šeimininkė įsigeidė ir papūgų, tad mūsų šeimynėlė dar pagausėjo - atsirado banguotukų porelė (prisipažinsiu - jie atrodo skaniai), o po 2dviejų metų atsirado dar viena papūga pavadinimu nimfa (ši atrodo dar gardesnė).
Iš pradžių aš juos puoliau (iš kur galėjau žinoti, kad jų valgyti negalima!), bet šeimininkė sudraudė, tad nelindau jau prie jų, tik kartais ateinu į jų narvą pasitrinti.


Va tokia ta mūsų šeimynėlė =)

Tikimės skaityti nebuvo nuobodu =)

Pasakojo Kisius, rašė šeimininkė =)

Iki greito =)