Laiškas šeimininkams, kurie mane išmetė

Mieli mano šeimininkai, rašau Jums, kad pasakyti, jog aš dar gyva ir greitai sveikstu. Nežinau, ar Jūs mane prisimenate, ar kalbate apie mane, bet aš dabar gulėdama narvelyje, klinikos stacionare dažnai prisimenu Jus ir namus, kuriuose jaučiausi tokia laiminga.

Norėjau atsiprašyti, kad užaugau ir susirgau. Nežinau, ką dariau neteisingai, kad mano viduje priaugo auglių, kurie man pradėjo trukdyti kvėpuoti. Ilgai tą slėpiau nuo Jūsų, nes nenorėjau sukelti papildomų rūpesčių, juk visi žmonės ir taip turi bėdų. Bet Jūs pastabūs, supratote, kad su manimi jau kažkas ne taip: nebegalėjau tyliai kvėpuoti, nebegalėjau suvaldyti tekančių ašarų, liūdesio ir baimės, kad tokia tapsiu Jums nereikalinga.

Ir aš neklydau. Savo naštą Jūs paleidot į lauką, gyvent tarp lauke gimusių katyčių. Man, sergančiai tai buvo per sunku, neišmokau susirasti masto, pasislėpti ar palaikyti kailiuko švarą merkiant rudenio lietui. Įdomu ar Jūs mane matėt per langą? Nes aš nuolat ieškodavau Jūsų veidų klaidžiodama prie didelio Perkūnkiemio daugiabučio. Ten aš susipažinau su Renata, kuri šeria savo kiemo katytes, jai taip pagailo manęs, kad pačiupusi mane į glėbį parsinešė namo ir pradėjo skambinti veterinarams, nes nusprendė, kad jau mirštu...

Dabar aš po operacijos. Mane sterilizavo ir išoperavo net 7 auglius! Jaučiuosi geriau ir išmokau tyliau kvėpuoti, nes gydytoja sako, kad augliai nebespaudžia plaučių. Dar sako, kad esu persų mišrūnė, man gal 7-8 metai ir negaliu grįžti atgal į gatvę, ten, kur mane palikot, nes vėl susirgsiu ir žiemos nebeišgyvensiu. Bet turbūt nebepriimsite manęs atgal? Todėl perduokit linkėjimus nuo manęs mano šilčiausiam guoliukui, kraiko dėžutei ir žaisliukams, kurie man buvo ištikimi visą gyvenimą. Likit sveiki ir prisiminkit mano švelnų kailiuką ir geltonas akis!

O aš turiu gyventi toliau. Bet kur? Jei skaitai šią istoriją, gal gali man padėti? Likau be namų ir dar siaubingai įsiskolinusi už operaciją ir narvelį stacionare. Jei egzistuotų gyvūnų ligonių kasos, kreipčiausi dėl kompensacijos, deja, dabar turiu galimybę tik kreiptis į Jus.

Jei galite prisidėti prie mano gydymo išlaidų, paaukoti galite į gyvūnų globos organizacijos „Naminukai“ sąskaitą, mokėjimo paskirtyje nurodant „katytei Perlai“ (toks mano naujas vardas):

VšĮ „Naminukai“
Kodas: 302712405
A/S: LT 55 7300 0101 3031 2940 (Swedbank)

Ir didžiausias mane kamuojantis klausimas, ar atsiras žmogus, kuris suteiks man naują gyvenimą? Jei gali pasidalinti su manimi savo namų kampeliu, prašau, netylėk, aš vis dar tikiu žmonėmis ir noriu mylėti.

Jei gali mane išgelbėti ir nori gyventi kartu, skambink „Naminukams” 8 648 30077 (Vilnius).

P.s. Jei tikrai mane priimtum, pasistengčiau atvykti ir iki kito miesto.
Su meile,
Perla