Liūtas arba antras šansas, kurio praleisti negalima

Sveiki,
pradėsiu vieno rašytojo žodžiais „Dievas katinus sukūrė tam, kad žmogus patirtų malonumą namuose laikyti liūtą”. Tikiu, kad daugelis iš skaitančiųjų jau patiria šį malonumą. Bet labai norėčiau, kad atsirastų bent vienas kitas žmogus, kuris dar neturi katės. Galbūt jūs būsit kaip tik tas, kuris įsimylės mano istorijos herojų.

Šis katinas jau neabejotinai pavergė daugelio savanorių ir žmonių, atėjusių aplankyti vagonėlius, širdis, bet vis dar neatsiranda tas, kuris šį, iš pažiūros didelį ir piktą, bet viduje minkštą pūkuotą žvėrelį pasiimtų namo. Tai Liūtas. Dar atrodo visai neseniai Liūtui buvo iškilusi didelė mirties grėsmė – jį sugavo Vilniaus benamių gyvūnų sanitarinė tarnyba. Tačiau likimas šio gražuolio pagailėjo ir jis pateko į LGGD VS, geltonųjų vagonėlių globą. Paimtas iš sanitarinės tarnybos vargšas katulis buvo visas susivėlęs ir blusuotas, tad teko pašalinti jo kažkada gražiai atrodžiusius gaurus ir laukti kol ataugs nauji ir Liūtas, būdamas toks patrauklus, galės sulaukti daug siūlymų jį pasiimti.

Gaurai baigia ataugti, o skambučių kaip nėra, taip nėra… Mažylis taip – aš jį vadinu. Kitaip ir neįmanoma. Nors atrodo toks gigantiškas, iš tiesų yra mažas pasimetęs žvėrelis. Taigi mažylis ko gero ne kartą gatvėje prašantis pagalbos buvo paspirtas, nes vis dar bijo žmogui suteikti antrą šansą, tačiau aš tikiu – apgaubtas meilės ir šilumos Liūtas taptų švelniausia būtybe, kokią esate regėję. Šaltą naktį įlipęs į jūsų lovą lyg vilnonės kojinės jis jus sušildytų, liūdną akimirką prisiglaustų ir tyliu murkimu jus ramintų, o nuotaikai pagerėjus pažaistų, padūktų iki nukritimo ir tada, kai jūs abu pervargsit, galėsite prigulti saldaus katiniško miego. Gal susidomėjote? Ar jus viliotų toks pasiūlymas? Tada rašykite skaiste@beglobis.lt

„Didžiausia katinų mįslė – kodėl jie vis dėlto kadaise nutarė tapti naminiais?“
K. Makenzis
Todėl, kad net ir patiems didžiausiems reikia šilumos…