Mano stebuklas...

Prie vieno namo kampo, tupėjo išsigandusi, sušalusi katė. Jos gražus kailiukas, pamargintas tamsesniais raštais, letenėlės ir krūtinė šviečia balta spalva. Didelės žalios akys laksto į abejingų praeinančių žmonių veidus. Iš minios išsiskiria mergaitė su kuprine. Ji švelniai paglosto ir pakalbina katę. Jai - tai niekuo neišsiskirianti katė iš tūkstančių gatvėje gyvenančių kačių. Tačiau kažkas šioje katėje darė ją išskirtine. Bet mergaitė atėjo ir kitą, ir dar kitą dieną, atnešė maisto.
Lapkričio pabaiga, greitai užeis pirmieji šalčiai. Ką daryti išsigandusiai, iš namų išvarytai katei, juolab, kad be jos, buvo dar kitų gyvybių, kurios į pasaulį turėjo atkeliauti greitu laiku.
Mergaitė po kelių dienų vėl sugrįžo, kartu su drauge. Jos įkišo katę į krepšį, kurį atsinešė kartu su savimi. Katė buvo parnešta į kažkokius namus...
Toliau - namų tyrinėjimas, skambinimas į "Penkias Pėdutes" dėl katės... O ji ramiai gulėjo ant sofos... Naktį, pasaulį išvydo penki, sveiki kačiukai...
Ir dabar, nors kačiukai jau seniai užaugę ir iškeliavę į naujus namus, prisiminusi šią istoriją, džiaugiuosi, kad katė surado naujus, ją mylinčius namus. Bet pas džiaugsmingiausias dalykas, yra, kad jei dabar atsigręščiau, pamatyčiau krepšyje susirangiusią katę. Ji pakelia į mane dideles žalias akis. Prieinu ir paglostau ją. Ir esu laiminga, kad likimas susiklostė taip, kad dabar galėčiau kalbinti ją.
Šianakt atsibudau ir šalia pajutusi minkštą, švelnų kailiuką, apsikabinau kailiuko savininkę ir užmigau...