Mūsų didžioji pabėgėlė

septinta valanda vakaro. vedame savo šunis į lauką. Sjū, kaip visada, taikstos išbėgti pro duris. Ir jai pavyko! pasirodo, kad mano sesuo nebuvo visiškai uždariusi durų. "Na va,-pagalvojau,-dabar tau šakės..." Ir pasileidau bėgti. Sjū palindo po kaimynų mašina ir jau jos nebeiškrapštysi. O kai prisiartino tas momentas, kai galėjau ją pačiupti už uodegos, aš nespėjau. Ji nukūrė link kitų mašinų. Dar bandėme ieškoti, bet veltui, nes ji rujojo ir užuodė katinus, matyt, dėl to ir paspruko. Dar kartą apėjome visas mašinas. Nieko.Ašarų, aišku, buvo nemažai. Pagaliau gal už kokio pusvalandžio tėtis išėjo dar kartą pažiūrėti. Ir grįžo rankose su Sjū! Kokia laimė! Puoliau tėčiui į glėbį.... Dabar tikrai visad prieš kur nors eidama, uždarysiu Sjū į savo kambarį.