O manėme, kad tu miręs...

Pupa, mūsų mielas katinas, su ganėtinai mergaitišku vardu, dingo Rugpjūti. Laukėme keletą savaičių, kol galiausiai priėjome išvadą kad kažkas jį pagavo, galbūt kailiukams, galbūt kitais tikslais. Toks dingimas buvo nepirmas, iki tol buvo dingę dar du katinai - Murkis (gyvenęs su mumis ilgai, Murkai palaikęs kompaniją ne vienerius metus) ir Tinis (du ar vienus metus su mumis buvęs katinėlis - Murkos kačiukas). Nei vienas negrįžo.
Jau buvome nusprendę, kad štai... Ateis pavasaris ar vasarą, apsikačiuos vėl Murka ir vėl pasiliksime kačiuką... Tik štai, šiandien ėmė ir sugrįžo... Pupa! Ei, keturi mėnesiai, rodos visą Lietuvą apkeliavo per tuos keletą mėnesėlių! Koks išalkęs jisai buvo, kimšo be perstojo, atrodė, kad tuoj plyš. O mes buvome labai laimingi, nes grįžo mūsų katinėlis :)
Vis dėl to Murka... kiek nepatenkinta tokiu grįžimu... Na... Galima ją suprasti, juk kai šisai dingo ji taip jo ieškojo... O dabar ėmė ir atsirado. Įdomu ar Pupa jos atsiprašė. kad neperspėjęs dingo?
Būtų buvę juoko, jeigu šisai būtų pargrįžęs kai būtų buvus Murką apsikačiavus.
Tiesa pasakius, man šitokia katino kelionė priminė tą filmą kur katė ir du šunys tai pat keliavo pas savo šeimininkus namo, o galbūt net filmą apie Lesę. Kas ten žino, gal Pupos kelionė prilygsta šiems filmams, galėtų jis prabilti ir viską papasakoti!
Kaip bebūtų visi labai džiaugiamės Pupos grįžimu!!! :3