Pamestinukė

Vasarą dar atsimenu, kai bėgiojau po kiemą iki pat vakaro... Dienos bėgo lėtai, viena po kitos... Atsiguli vakare, ryte atsikeli... Įprasta... Žaidėme slėpynių su vaikais... Visgi praėjo jau beveik 5 metai. Paaugau. Bet sustokime ties slėpynėmis, nes čia ir viskas prasidėjo. Atėjo įprasta diena, sumąstėm pažaisti, na ką visi pasislėpė, taip išėjo, kad aš turiu eiti ieškoti. Nubėgau prie automobilio pasilenkiau po juo, pamačiau draugės koją, bet akys užkliuvo už automobilio rato, beveik susiliejęs juodas pūkų kamuoliukas, tik gelsvos akys žibėjo. Stabtelėjau, ir nubėgau toliau... Vis mąsčiau apie tą žvėrelį... Negalėjau jo pamiršt, net vakare gulėdama savo lovoje apie jį galvojau. Tada dar gyvūnėlio neturėjau. Atėjo kita diena, vis galvojau apie jį... Išbėgau į lauką jo nebuvo.. Ech, o norėjau pasidžiaugti juo... Nuliūdau... Išbėgo mama į kiemą, pažiūrėjo į mane sako :
- Einame į parduotuvę.
- Gerai. ,- Atsakiau.
Ėjome ir lyg tyčia pamačiau mažą juodą kačiuką. Sakau:
- Mama, tu tik pažiūrėk į šį juodą pūkų kamuoliuką, ar negalėtume jo pasiimti?,- Su pilnu gailesčio balsu sakiau.
- Tu gal iš vis iš proto išsikraustei? Tikrai ne.
Mano akyse pradėjo kauptis ašaros, mama matė, kad aš nusiminusi ir ji bandė nekreipti į tai dėmesio, ėjau nuleidusi galvą, bet kas iš to... Grįžome namo, laukėme grįžtant tėčio. Tėtis taip pat pastebėjo, jog aš liūdna, bet nieko nesakė... Slinko vėl tos pačios dienos, tas pats per tą patį... Taip ir ėjo vasara atrodė, kad ji niekuomet nepasibaigs... Vieną rytą, užsimiršusi viską paprašiau, kad mama nuvežtu mane pas pusseserę. Nakvojau pas ją, o tėvai vakarop atėjo pasisvečiuoti. Tą vakarą buvau linksma, vis gi užsimiršo kačiukas. Kitą dieną grįžau ir mama pasakojo, kaip vakare einant namo su tėčiu prisėdo ant suoliuko, ir atbėgo tas maažas, maaažas juodas kamuoliukas... Tėčiui jis padarė didelį įspūdį. Mama turėjo išeiti į darbą kitą dieną, o mes su tėčiu parsinešėme jį namo, kokia tada buvau laiminga, kad jūs žinotumėt!!! Nemoku apsakyti. Pamaitinome, staiga mano akyse susikaupė ašaros... Gaila man buvo jo, dar prisiminiau mamos pasakytus žodžius ,, Tu gal iš vis iš proto išsikraustei? Tikrai ne '' Tada užplūdo ašaros visas akis... Jos riedėjo skruostais. Tėtis tarė:
- Neverk mažute, ryt pašnekėsim su mama.
Šiek tiek nusiraminau, grįžo mama prašiau, kad pasiliktume kačiuką, tėtis taip pat prašė. Ji abejojo manimi ar galėsiu susidorot su tuo, ją prižiūrėt, tėčio pagalba įkalbinom ją. Įsivaizduojat?! Nežinojau kur dėtis, iš laimės pradėti verkti ar ką? Bėgau į parduotuvę pirkti maistelio. Išmaudėme ją buvo kvapni ir švari... Ji kaip pasiutusi bėgiojo po kambarius, o aš juokiausi ir buvau pati laimingiausia žemėje... Mačiau, kaip mama taip pat nesulaikė juoko. Sakė mama nesugebėsiu jos prižiūrėti? O ką ji dabar daro ant mano lovos, išsitiesusi guli ir murkia? Jau turiu apie 5 metus ją. Kuri suteikia man džiaugsmo, meilės, šilumos. Dabar mąstau, jei aš būčiau jos nepamačiusi, kur ji dabar būtų? Labai džiaugiuosi, kad ta akimirka, kai žaidėme kieme buvo lemtinga.