Štai koks...

Visad svajojau turėti katiną, tokį mielą, murkiantį, besiglaustantį, gulintį ant krutinės, bet tėvai nesutiko. Mama pasiaiškindavo, kad galėsiu auginti tik baltą persą, ką gi, nemanau, kad buvo numačiusi, jog tokį ir gausiu :D Niekada nemačiau savo katino mažiuko, kai gavau jau buvo gana didelis, bet tooooks nerealiai mielas, iškart šovė į galvą pavadinti Bučkiu... Tai buvo pirmoji mano klaida, jam tas vardas nepatiko, nepatinka ir iki šiol, kai pakvieti vardu visad demonstratyviai nusisuka :D Nuo pat pirmos akimirkos kai atsidūrė namuose tapo šeimininku, aplink kurį visi tūpčioja. Apie glaustymąsi aplink kojas, gulinėjimą šalia nėra nė ko svajoti. Jei jau labai kažko nori tai priglaus užpakalį prie kojos ir džiaukis, o jei nori, kad paglostytų, tai pasitrina į ranką ir nueina kur toliausiai atsigulęs laukia kol prieisi glostyti, ir net nebandyk nepaklusti, tai išgirsi pasipiktinimo garsą. Kita vertus jis tikrai moka būti mielas. Kartasi kai nori valgyti ateina, švelniai sukniaukia ir vedasi link dubenėlio ( norėčiau paminėti, kad valgyt jis gauna nemažai, tik 3 kartų per dieną jam nepakanka ), arba link durų, kad išleistų kas nors į lauką. Ir šiaip nueina gultis ant kitų krūtinių pagulėt, tik ne ant mano, mažas išdavikas. Žinau, kad Bučkis bene labiausiai išlepintas katinas pasaulyje, ir kad aš jam tik vergė, bet visgi neiškeisčiau jo į nieką kitą.