Sweikučiai, kačiukai ir katytės:)

Norėjau jums visiems papasakoti - kaipgi mūsų Kazytė pas mus namie atsirado?:) Ogi taip...
Mano mama niekad nemėgo kačių. Juolab kad jau turėjome šunį. O aš - buvau KATOMANĖ. Nuo mažens turėjau kalną pliušinių ir žaislinių kačių, skirtingų dydžių, formų, spalvų ir taip toliau. Kad būtumėt matę mano kambarį - katės ant komodos, katės ant lovos, katės spintelėje ir katės ant palangės ir... ach, kiek jų buvo daug. Ir kaip jas kolekcionuodavau. Visada atsargiai jomis rūpindavausi, sugalvodavau vardus ir charakterius. Žodžiu, buvau dėl kačių pasiutus, o visko labiausiai gyvenime norėjau - tikros gyvos katytės.
Maldavau tėvų, tėtis visai sutiko, mama irgi po kiek laiko ėmė nusileidinėti, maždaug: "na ką jau, turim namie šunį, ir taip bėdų pridaro, tai koks skirtumas, jeigu dar ir katė atsiras?". Be to "Mes gi mylim savo mergytę, viską dėl jos padarysim" ir t. t., taigi buvo kaip ir nuspręsta, jog katytę galime (gal) laikyti. Tačiau niekaip neprisiruošėm pirkti. Ir štai vieną vasarą, kai buvo karšta karšta, nuvažiavome į sodybą pas tėvų draugus. Tokia viena Nijolė (labai faina teta) išgirdo, kad gal ir katės norėtumėm. Ir tada ši papasakojo, jog jos viena draugė turi katę, kuri susilaukė vaikučių. Tiką, neseniai. Mes su mano vyresniuoju broliu nušvitom, ėmėm prašyti tėvų, taigi netrukus jie nusileido ir grįžtat atgal miestą mes užsukome pas Nijolės draugę. Tame bute buvo gal kokie penkiolika mažų, kvailų, bet meilučių gražučių kačiukų. Kaip išsirinkom? Mano brolis iškišo ranką, ir, visų nuostabai, viena tokia katytė kad pliaukšt jam per ranką. Rodėsi, kad duoda jam penkis. Ir taip daug daug kartų, mes juokėmės, ir pasiėmėm ją namo. Ir štai mūsų mieloji Kazytė dabar gyvena su mumis:) Prašau, duokit jai pelytę, okei?:)