liūdna be namų...

Temsta. Dar viena diena praėjo kai klaidžioju po šį parką. Lapai jau seniai nukritę ir rasti ką nors pavalgyti darosi vis sunkiau. O ir pilvą lyg peiliais braižo...O kai buvo vasara! Buvo tai smagu! Ach, kad sugrįžtu ta mergaitė...Ta kuri žaisdavo kartu su manimi ir atnešdavo paėsti. Ir jei nebūtu ji išvažiavusi...Gerai pamenu tą dieną kai į namus sugrįžo šeimininkai. Jie džiūgavo, buvo tokie linksmi. Su jais atėjo ir keli vyrai, kurie išnešė visas daiktus ir baldus į lauką. Sukrovė juos į didelę mašiną ir išvažiavo. Ne už ilgo išėjo ir mergaitė su tėvais. mergaitė verkė ir jau norėjo pulti prie manęs, bet jos tėtis sustabdė ir įkėlė ją į mašiną. Mašina pajudėjo ir aš likau viena. Tuščiame kieme, kuriame tik retkarčiais stūgaudavo vėjas... Praėjo savaitė. Į namą įsikraustė nauji gyventojai ir mane išvijo laukan. Dabar aš likau ne tik viena, bet ir turėjau klaidžioti po šį pilką pasaulį. Kartais rasdavau kokią šiukšlę su trupiniais ar pakeleivis numesdavo sumuštinio liekaną. Bet dabar mano jėgos visai išseko. Dar karteli iš tolo pažvelgiu į pro medžius kyšantį savo namų stogą. Ir taip širdį suskausta. Nebeišlaikau ir parkrentu ant žemės. Lėtai užsimerkiu ir jaučiu kaip lietaus lašai pradeda riedėti mano kūnu. O aš juk taip mylėjau savo šeimą... Ir tą mergaitę...niekada jos nepamiršiu...