"Surado...Parnešė...Išgelbėjo..." (Ulra pasakoja savo istoriją)

Sveiki,

Mano vardas yra Ultra!
20011 metų, įpusėjus vasarai, buvau atplėšta iš savo mamytės glėbio ir drauge su broliuku, palikta gatvėje, apiplyšusioje kartoninėje dėžutėje - likimo valioje.... Atsimenu tik tiek, kad atsirado gerų žmonių ir mus vasarai apgyvendino po balkonu. Kelias savaites mums be paliovos teikė daug dėmesio mažieji kiemo vaikai. Tačiau vieną rytą atsitiko taip, jog pabudusi iš gilaus miego, nebe radau savojo broliuko šalia. Iš pradžių maniau, kad jis žaidžia krūmuose netoliese, tačiau klydau. Visur ieškojau, visą dieną vaikštinėjau paskui praeivius ir jų klausinėjau, tačiau jie nekreipė į mane dėmesio.... Galų gale nusprendžiau eiti kur akys veda, ir tuomet kai apsigalvojau ir norėjau gryžti atgal po balkonu, suvokiau kad pasiklydau... Iš to strioko sprukdama šalin nuo pareivių kojų, įkritau į kažkokią seną duobę iš kurios niekaip negalėjau išlipti. Visi girdėjo mano gailų verkimą, tačiau niekas nepriėjo. Kai visos viltys gęso mano akyse, staiga išgirdau didelės nosies šnopavimą virš mano galvos. Kai pakėliau atsargiai akis į viršų, išvydau neregėto dydžio padarą. Jo liežuvis buvo didesnis už mus su broliuku sudėjus. Paskui ta galva staiga dingo ir vietoje jos pasirode ilga ranka, kuri čiupo mane už užanties, ir iškėlė. Netekau žado, negalėjau ištarti nė vieno žodžio... Buvau parnešta į naujus namus. Ten mane pavalgydino ir aš jaukiai įsitaisiusi ant mane išgelbėjusio žmogaus krūtinės, saldžiai įmigau.
Praėjus savaitei, vis dar galvojau apie savo broliuką. Paskui mano gelbėtojai man pranešė, kad broliukas dabar irgi turi naujus namus ir kiekvieną vakarą gauna po gerą samtį ožkos pieno :)
"Didžiulis liežuvis", kuris pirmas mane surado, visai neatrodė toks didelis ir baisus. Labai stipriai su juo susidraugavome ir ilgus vakarus draugiškai žaizdavome. :)
Dabar gyvenu su savo gelbėtoja. Tiesa, apsiprasti prie naujos aplinkos pareikalavo labai daug kantrybės....