Istorijos...

Vieną kartą, skaitydama knygą, išgirdau labai jau įkyriai "čiulbant" paukštį. Nekreipiau dėmesio. Tačiau tai pradėjo įkyrėti taip, kad nebeištvėriau ir atidariau duris, o ten, prie pat durų, kampelyje gailiai kniaukė mažyyytis, gal pusantro mėnesio kačiukas. Iškart suvokiau, kad tai Liusindos vaikas, nes ji laukėsi, o vaikučius vedė kitur. Pasiėmiau ant rankų tą juodą gumuliuką. Jis buvo toks mielas. Greitai išgirdau panašų garsą. Dabar jau nedelsiau nė minutės. Atidariusi duris radau tokį pat mažą, tačiau rainą gumuliuką. Paskambinau tėčiui pasakyti ir paklausti, ką daryti. Jis liepė mažuosius pagirdyti pienuku. Jie nelabai mokėjo lakti, bet kažkaip sugebėjo. Atėjo vakaras. Mes su mama nuėjome į sandėliuką pataisyti šilto guolio kačiukams ir Liusindai, nes ji jau grįžo. Įėjus pamatėme, kad mamos pieną godžiai geria trečias, toks pat juodas kačiukas. Kai jis atsigėrė, mes Liusindą ir kačiukus nusinešėme į kambarį. Nusprendėme, jog šiąnakt jie bus kambaryje. Liusindą ir Bagirą (paskutiniąją radinukę) išvežėme į kaimą, nes katinų buvo per daug, o dar Ryža turėjo šešis. Vieną rytą Ryžos neberadome. Dingo ir jos kačiukai, bei vienas Liusindos kačiukas - rainasis, nes jis mėgo gulėti prie Ryžos. Liko Mūsųs Cėpulis - pirmasis rastinukas. Beje, kaip kostosi gyvenimas kitiems? Rainiukė, labai tikiuosi, nemirė, o Ryžos ir jos vaikų daugiau nebemačiau. Liusinda pabėgo iš kaimo, bet mes maždaug žinome, kad netoliese pas kaimynus kaime ji vaikus augina, jau nežinia kelintą vadą. Bagira jau turi atsivedusi tris vadas, pirmosios istorija buvo žiauri, nes vieną katytę suėdė kitas katinas, o dar kitą - papjovė. Paskui buvo dar trys. Viena turi namučius, o kitos dvi gyvena su mama. Nežinau, kiek dar dabar Bagira turi kačiukų, matyt, kad tris mažučius. Na, o Cėpą pažįstat - jis kaip visada, laimingas ir gerai sutaria su Memeliu.

Žiūrėjau televizorių, kai išgirdau kieme graudų, garsų kniaukimą. Pradarius langą, pamačiau dar paaugliuką kačiuką. Nežinojau kaip jis ten atsidūrė, bet pagalvojau, jog pasiklydo ir namus suras pats, todėl per daug nesureikšminau.
Tačiau, kai jis apsigyveno mūsų sklepe, dažnai vaikščiodavo po kiemą ir užbėgdavo į palėpę - supratau, katinėlis neturi namų. Pradėjau jį šerti, nešti maistuko, šis buvo visai laukinukas, tik ką nors pamatęs - bėgdavo. Palaipsniui man pavyko prisijaukinti, manęs jis nebebijodavo, tik išsigąsdavo svetimų žmonių.
Kailiuotis visiškai manimi pasitikėjo, ėmiausi vestis į namus kai nieko juose nebūdavo. Labai džiaugdavosi...
Po ilgo laiko, pradėjo pasitikėti ir svetimaisiais. Jei kas pas mus į svečius ateidavo, skubėdavo pasisveikinti, trindavosi aplink kojas, meiliai kniaukdavo.

Buvo toks įvykis, kai Kisių dar laukinuką įsileidau vidun, paskui atėjo kaimynė kažko paklausti. Vargšas katinėlis išsigando ir pasislėpė už mano lovos, o aš maniau, kad jis išbėgo į lauką pro duris.
Naktis. Visi miegam. Staiga pasigirsta garsai. Šoku iš lovos, nulekiu į virtuvę, o ten išsigandęs Kisius tupi ant dujinės, mama bandė išprašyti lauk. Bijojo paimti į rankas ir išleisti, tai aš jį paėmiau, nukėliau nuo dujinės, Kisiukas tarsi supratęs ko iš jo nori mama, nuskubėjo prie durų. Išleidau išsigandėlį.

O taip tai nėra nieko pridaręs, sugadinęs ar nugraužęs.

Mes pirkom Jocke ir Wilko o Felex tai ju sunelis.Istorija tokia Jocke buvo pasiklydusi kazkur apie 4 dienas negrizo namo as jaudinausi,bet kaip ji grizo,tai niekada neiskelia koju is namu.Wilko istorija,tai kaip jis vaikosi pauksciukus,bet niekad nepagauna o Felex istorija,tai kaip parnese by a pele I namus ir buvo paleides o tai buvo streso

Savo BUVUSĮ katiną įsigijau taip: ankščiau turėjau katiną Kodį. Jis augo su manim nuo gimimo. Kai mums buvo 13 jis išęjo į lauką žiemą ir nebegrįžo.. Liūdėjom dėl jo su visa šeima, bet žinojom, kad nieko nėra amžino, jis jau buvo senas, nereikėjo tikėtis nieko kito. Po keleto mėnesių mano mamos draugė pasikvietė mus pas save ir padovanojo mums kačiuką, nes jį kažkokie žmonės buvo įmetę į jų kiemą ir palikę.. Kaip taip galima elgtis nesuprantu.. Tas kačiukas buvo toks nuostabus.. Mano mažylis Bū.. Jis buvo žaismingas, linksmas ir meilus, geresnių net būti negali.. Dažnai laiką leisdavo lauke. Išėjo vieną dieną į lauką. Ir negrįžo vakare. Kitą dieną jis visdar nebuvo grįžęs.. Labai nesistebėjom, juk neiškastruoti katinai eina pas kates, o jis toks ir buvo... Bet trečią dieną jis grįžo. Kruvinas. Paskambinome veterinarui, jis atvažiavo pas mus. Jis pasakė, kad mano Bū buvo pašautas. Kažkas į jį šovė! Ar galit taip pagalvot? Koks žmonių žiaurumas... Bū buvo užmigdytas.. Jis labai kankinosi.. Negalėjo nei gulėt nei sėdėt, apie vaikščiojimą minčių nebuvo.. Jis grįžo mirti namo...
Buvau šoke. Praėjo 2, beveik 3 mėnesiai. Negalėjau net girdėti kaip kažkas kalba apie mano buvusį katiną. Negalėdavau atsakyt, kai kas nors paklausia „Kaip Bū laikosi?“ Verkdavau, tiesiog springdavau ašaromis.. Supykdavau ir iškart atleisdavom, juk tai ne jų kaltė...
Šį vakarą mums paskambino mano tėtės pusbrolio žmona. Ji pasakė, kad jų katė atsivedė kačiukų ir, kad nori padovanoti mums vieną, nes žino, kaip mano šeima juos myli ir kaip mums jo dabar trūksta.. Aš vėl pradėjau matyt pasaulį kitaip. Aš taip noriu jį turėt! Jis dar per mažas, dar teks palaukti, bet, Dieve, aš tuoj turėsiu katiną! :3
(pridėjau nuotrauką, kurioje aš. ir Bū)

225645/50c4c90d375ca_size_75x56.jpg

Abu katinėlius (Markizą Karabasą ir Nikitą) pasiėmėm iš tų pačių namų. Tik mamytės jų skirtingos Bet visi galvojam, kad katukų tėvelis tas pats. Kai nugaišo mūsų mylima Pukė , labai norėjosi kito katinėlio, todėl palaukėm kol katė atsives ir truputį paaugins, o tada jau ėmėm. Po kiek laiko namuose atsirado ir Nika.
Markizas labai dažnai dingsta, bet jis būna namie, po spintelėmis ar kur kitur. Pasislėpęs jis gali išbūti kelias valandas, kol užsinori ėsti.
Kadangi Nika mažesnė, jai truputį sunkiau. Buvo palindus po šaldytuvu ir negalėjo išlysti, todėl tėčiui teko pastumt jį Dar prieš tai buvo nusiritusi laiptais. Vaikščiojo už turėklo antram aukšte ir paslydo... Jau galvojom, kad viskas mūsų naujai katytei (Tai buvo trečią ar ketvirtą dieną po to, kai ją parsinešėm!), bet (DĖKUI DIEVUI!!!) viskas gerai

Žemuogę radau pievoje, netoli namų. Susižavėjau ir nusprendžiau parsinešti. Baisu pagalvojus, kad kažkas norėjo atsikratyti tokiu grožiu...

Vieną rytą atsikėlusi pasigedau Žemuogės. Visur apieškojau, o tos gražuolės kaip nėra, taip nėra. Per pietus savo šuniui nešiau valgyt ir radau ją miegančią su juo vienoj būdoj. Buvo daug juoko.
Na ir ko gero įsimintiniausias mūsų įvikis buvo, kaip Žemuogė atsivedė katukų. Visa laimė, kad jie greitai surado namus

Aš savo Runciuką (Runcių) pasiėmiau iš kaimo.

Pasiskaitykite, jei norite mano blog'e "Etoile "

Savo mažylę priglaudžiau iš lauko.
Daugiau ,,informacijos" apie jos atsiradimą mūsų namuose rasite mano bloge - http://www.mice.lt/mice-parkas/Murkiuke/blogai/Saltas-Rugsejis/

truputi muzos istorija
http://www.mice.lt/blogai/Muza/