Laukinis kaciukas virto...

Laba diena,
mes nesenai prisiregistavome taigi tai pirmas musų blogas. Tai pradėsime nuo pradziu, kaip Bilas atsirado pas mus namie.Taigi buvo taip...
Tai buvo pirmieji metai, kai as ėjau į mokyklą.Buvo žiema, paskutine diena prieš didžiuosius šalčius. Aš ir draugė ėjome namo.Ir staiga mano draugė sušuko:
-Žiurėki!Kačiukas!
Pas ją namie, tuo metu buvo labai daug pelių.Jai reikėjo katino.Jis priėjo prie mūsų.Kačiukas buvo labai alkanas ir murzinas.
-Aš parsivesiu jį namo.Jis bus mano katinas.-pasakė mano draugė.
Bet aš labai norėjau to kačiuko.Galvojau,gal mama leis jį laikyti.Gal...
Mes ėjome takeliu.Priėjome posūkį kur mūsų keliai išsiskirdavo.
-Kis, kis, kis,-pakviete ji kaciuką savo namų linkme.
-Iki-pasakiau aš ir su ašara palydėjau juos.
Luktelėjau. Galvojau, gal jis dar pareis...Jau beverkiant stovėjau, dar liko manyje viltelė,kad jis sugryš.Jau buvau be nusukanti galva namų pusėn, ir staiga iš už kampo išlindo mažas padarėlis. Kačiukas! Jis pribėgo prie manes ir aš ji paėmiau ant rankų.Kai priėjau prie namų aš jį paleidau.Vis del to jai jis nenori pas mane?Neversiu eiti.Paskambinau į duris(namie buvo mano mama ir sesutė). Mama atidarė duris.Kačiukas tiesiu taikymu įbėgo į vidų.
Viską papasakojau mamai. Mes pašėrėme kačiuką ir leidome pabėgioti.
-Kristina,mes ta kačiuką nuvešime atgal į tą vietą kur tu jį radai.Negalime jo laikyti.-vakare pasakė man mama.
Verkiau visą savaite.Negalėjau nustoti liūdėjusi...
Praėjo savaitė,dvi.Vėliau menesis ,du ,trys.Katinas , vardu Bilas buvo jau kaip šeimos narys.Net mano mamai jau būtų sunku atiduoti jį į bado ir šalčio rankas.
Kaip žinau,jis dar gyvenu su mumis ir yra kaip mūsų šeimos narys.

Pasakodama šitą istoriją jums,aš išliejau ašarą. Pagalvojau...Gal tai proga paprašyti. Jai randate beglobį kačiuką lauke,gatvėje ar kitur.Priglobkit.


Ačiū :)