Kai buvau jaunas...

Kai buvau jaunas, mano akys buvo didelės ir geltonesnės už teniso kamuoliuką, kuris vasarą skraidydavo į sieną lauke...
Kai buvau jaunas, buvau juodas lyg vidurnakčio saulė, lieknas it gudobelės, kuri augo kieme, vytelė...
Kai buvau jaunas, buvau labai smalsus ir guvus, mėgdavau lįsti į visokius kabakštynus ir amžinai nusibrozdinti snukutį. Jau tada buvau labai guvus, ir teritorijos gynyme naudojau gudrumą, ne jėgą...
Kai buvau jaunas, buvau pašėlusiai drąsus. Nepabijodavau nei briedžio, kuris lakstė kartą gatvėje iš miško pabėgęs, nei lapės, kuri atėjo mano patelės mažylių vogti...
Kai buvau jaunas, mano ausys geriau girdėjo, gaudė kiekvieną garselį...
Kai buvau jaunas, mano akys niekada per visą gyvenimą nepraleido net uodo skrendančio už mylių mylių...
Kai buvau jaunas, mano nosis užuosdavo net debesis danguje. Jų kvapas būdavo lyg pieno...
Kai buvau jaunas, mano jėga prilygo eržilui, o kojos - vėjui skriejančiam tolyn...
Kai buvau jaunas, mano kantrybė ir atsaparumas buvo už dieviškųjų vartų...

Kai buvau jaunas...