Crazy nuotykiai;D*

Mūsų Kazytė, tai yra katytė, yra ŽIAURIAI nepastovi. Ir jūs niekados neatspėsit, kas nutiko - prisiekiu - vos infarkto negavau.
Tai va - pas mus, kaip ir pas daugelį kitų, yra balkonas. Nieko čia keisto, kad katė tiesiog dievina jame būti. Ji atsitupia ant balkono krašto, įkiša užpakalį į pelargonijos lapus, nosimi pauostinėja čiobrelius, ir, patogiai įsitaisiusi, stebi viską, kas vyksta lauke.
Dar nėra buvę taip, kad ji pabėgtų, iškristų ar kitaip pradingtų, tačiau, regis, šis kartas buvo išskirtinis.
Tai va.
Sėdžiu sau ir skaitau knygą. Taip į ją įsijaučiau, kad nepastebėjau, jog kojų nespaudžia ir šilumos neskleidžia katė, kuri turėtų ant mano kojų gulėti, kaip visados.
Ir kai perskaičiau paskutinį skyrių aš užverčiau knygą ir apsižvalgiau: "kur katė"?
Nustebusi nutrepsėjau per namus, visaip kicindama ir šaukdama katę, žiūrėdama, ar nėra jos ant spintų, po lova, ant spintelių...
Tada nutariau pažiūrėti balkone. Tik dėl visa pikta.
Iš pelargonijų nekyšojo joks baltas užpakalis, balkonas buvo tuščias. Nebuvau itin nustebus, tik šiek tiek susirūpinus - Kazytė dažnai kur nors užlenda ir išlenda tik tada, kai pati užsimano.
Bet kai pažvelgiau pro balkono turėklus, vos nenukritau. Štai ant rudo dirvožemio, kur bobutės iš gretimų laiptinių sodina našlaites, tupėjo kicė. Ir spėkit, ką ji, po velniais, darė???
Laižėsi kailiuką.
Na, žinoma, aš suprantu, kad tokiu atveju tiesiog būtina nusiprausti, ir nedelsiant, nes niekados nežinai, kas ten per žemės, ir mano katė, visiškai nesutrikusi, pirmą kartą būdama lauke, iškritusi pro penkto aukšto langą, laižėsi kailiuką.
Puiku.
Nieko nelaukusi ir net neužrakinusi durų galvotrūkčiais pasileidau žemyn, stumteldama kaimynę Jadzislovą, kaip tik lipusią aukštyn su bulvių maišu ir sena kandžių sukapota taše.
Katė, kaip ir tupėjo, taip ir tupi. Ji jau nusiprausė letenas (oho, tai bent greitis), beliko snukutis. Nieko nelaukusi ir sumindžiodama našlaites, puoliau prie Kazytės, pagriebiau ją ir apkabinau. O ką ši?
Pasipiktinusi miauktelėjo ir įdrėskė man žandą.
Tai bent šiltas sutikimas ir padėka už tai, kad ją išgelbėjau.
Kurį laiką katė nėjo į balkoną, tačiau kiek vėliau, po kokio mėnesio, vėl pradėjo ten tupėti. Ir eidama visados matau, kaip iš pelargonijų kyšo baltas užpakalis...
;)