Katės nuotykiai sniege

Kadangi Kazytė yra naminė, į lauką jos niekada nevedame, tačiau šis kartas buvo išimtis. Rudens atostogoms išvažiavome pas senelius, į kitą miestą, o kadangi niekas iš pažįstamų negalėjo užeiti ir pašerti katės, mat taip pat buvo užsiėmę, teko ją vežtis kartu. Visų pirma, mūsų katė NEKENČIA mašinų. Ne veltui sakoma, kad šunys, važiuodami mašina, galvoja: "O, kaip smagu! Važiuojame pasivažinėti!"
Tuo tarpu katė: "O dieve! Šūdas, mes tuoj kur nors atsitrenksim... Ką jie daro??!!!". Vos ją sutramdėm. Vėliau, atvažiavus, ir prasidėjo gaudynės. Išlipom iš mašinos, mama laikė ją rankose, tačiau ši kažkaip jai išsprūdo, ir katė paprasčiausiai nuliuoksėjo per snieguotą, dar nepaliestą sniegą. Kadangi mūsų katė balta kaip pats SNIEGAS, buvo visiškai nelengva ją sugauti. Jau manėme, kad ją praradome. Tačiau, ačiū dievui, Kazytė nėra visiškai kvaila - ji liuoksėjo tiesiai per sniegą, palikdama didžiulį ruožą, tiesiai prie senelių namų laiptinės durų. Ir, ačiū dievui, senelė jau buvo atidariusi duris, kad galėtumėm įeiti (na, žinot, tie seni pastatai, su sugedusiais užraktais). Nubėgom paskui ją, ir radom šią įnirtingai isteriškai laižančią savo šlapią kailį, pačiame viršuje. Kazytė buvo visiškame šoke, tačiau gerai, kad viskas gerai baigėsi, ir mums neteko jos ieškoti po visą Kauną. Po šio tragiško įvykio gerai ją išmaudėme šiltu dušu, iššukavome ir jai vėl viskas gerai, tačiau aš tikra, kad daugiau lakstyti po sniegą nepažįstamame mieste ji nepanorės.