Kaip mama gyvūnus pamėgo. Arba mano augintinių istorija ir netektys

Pradėsiu nuo to, kad mano mama nėra stipri gyvūnų mylėtoja, bet jeigu jau toks atsirado – pripranta.
Visa istorija prasidėjo, kai tėtis parvežė savo mamos kaimynams iš mano močiutės mažą šuniuką. Šis paaugęs atbėgdavo ir pas mus, todėl jis tapo ir mūsų šeimos nariu. Buvo be galo protingas. Kartą tėtis pasakojo, jog Žentui (šuniuko toks vardas) įstrigo žuvies ašaka ir jis atbėgo pas mano tėtį išsižiojęs, laukdamas, kad jam ištrauktų ašaką.
Žentas visada laukdavo mano tėčio grįžtančio iš darbo. Kartą jis taip apsidžiaugė pamatęs savo šeimininką, kad jis bėgdamas per kelią nepastebėjo atvažiuojančio automobilio ir Žentulio nebeliko. O puikiai žinojo, kad bėgti per kelią atvažiuojant mašinai – negalima.

Ilgą laiką mes nelaikėme jokio gyvūno, tačiau vieną dieną tai pasikeitė, kai savo kieme po langais išgirdau garsiai kniaukiant/raudant maždaug 8-9 mėn.kačiuką. Nežinojau iš kur jis čia papuolė – ar jį kas paklaidino (nebūtų pirmas toks kartas), ar kitokiu būdu papuolė. Kačiukas apsigyveno mūsų laiptinės palėpėje, todėl ėmiau juo rūpintis: šėriau ir palaikiau jam draugiją. Taip atsirado Kisius.
Kisių sudraskė netoliese gyvenančių žmonių šuo.

Kuomet Kisiukas dar buvo gyvas – tėtis parvežė takso mišrūną Džekį. Žinoma jie iš pradžių nesutarė, bet paskui susidraugavo. Mama nebuvo labai patenkinta: katinas, šuo – jai atrodė, jog čia visas zoologijos sodas.
Man tai nebuvo dar zoologijos sodas ir aš nusipirkau papūgas. Atrodė visi namai pagyvėję. Netilo juokas, netilo garsai. Bet paskui mes netekom Kisiuko. Tapo liūdniau, nors likę augintiniai liūdėti neleidžia.
Va mėlynasis banguotukas Tikis – jau užsiropščia man ant peties, o Evris su Meide dar tokie bailiukai, nors “pakalbinti” mane mėgsta.
Džekis mūsų šeimos pažiba arba kaip aš sakau modelis, manekenas - vienu metu. Su juo tikrai nenuobodžiausi. Kadangi tas lepūnėlis užaugęs tarp patalų, mėgsta iškrėsti pokštų.

Džekis mėgsta naktį miegoti mano lovoje. Ir vidurnaktį miegodama jaučiu, jog kažkas smirda. Atsimerkiu, o tas gražuolis pasidėjęs užpakalį ant pagalvės man po nosim orą gadina. :) Paskui jau ir miegai išsilakstė…

Dabar planuoju pavasarį vėl katytę pasiimti iš prieglaudos. Tik šįkart ji augtų namuose. Tad kaupiu informaciją apie jos auginimą namie. Kadangi mama jau priprato prie gyvūnijos - neprieštarauja.