Apie mane 2

Labas, aš Meškis. Man yra apie 2 metus ir 3 mėnesius. TAIP, ŽINAU, šita tema jau rašė mano sūnus Kleo(pagaliau užmigo), bet aš irgi noriu parašyti. Kaip gi kitaip sužinosite apie mane?
Mūsų iš viso buvo keturi. Aš, broliukas ir dvi sesutės. Mes gyvenome daržinėje. Mano mama Juodė neretai palikdavo mus vienus, tad kartais įvykdavo daug negero. Pamenu, tąsyk šeimininkė mus užmatė, bet vos tik prisiartindavo, mes bėgdavome. Bijojome, bet buvo smalsu. Tiesa, nors baimė ir buvo, aš buvau drąsiausias. Nepabijodavau prieiti, pauostyti ar apžiūrėti. Todėl mane labai pamilo, vadinu numylėtiniu.
Kai pirmą sykį mane į namus parnešė šeimininkei, buvo žiema. Ji vos mane nulaikė, nes aš rangiausi ir spyriojausi. Todėl iškart pasileidau namo. Šeimininkė manęs ir negaudė.
Deja, ilgainiui įvyko liūdnas dalykas. Mano broliuką nužudė(mes ir dabar su juo riejamės, tačiau nuoskaudos nelaikau)šeimininkės vokiečių aviganių veislės šuo Džekis. Ji labai verkė, tačiau ant Džekio nepyko. Jis jai tėra(neskaitant Bučkio, bet jo ji nelabai pamena, buvo maža, juolab, kad jis jos nemėgo) antras šuo. Apie vadinamąjį pirmąjį tuoj pakalbėsiu.
Taigi, kai aš jau gyvenau namuose, dar gyvas buvo Bucis(jis kada savo svetainėje irgi parašys blog'ą iš rojaus). Ji - pekinų veislės šuo. Aš buvau kvailiukas ir nors buvau ne ką didesnis už jį, lipau jam ant nugaros. Jis pyko, bet nieko nedarė. Deja, ilgainiui trukus, jis(sava mirtimi) mirė, turėdamas daugiau negu dešimt metų. Šeimininkė tuo metu dar miegojo. O kai atsikėlė, apie tai sužinojo... Nuo tada ji labai mus visus likusius brangina.
Tiesa, dar turiu papasakoti apie sesutes. Jos buvo labai gražios. Viena storuliukė, o kita liekna. Abiejų akys ryškiai oranžinės. Vieną sykį jos laikomos namuke pabėgo, o storuliukė dar labiau išstorėjo. Pasirodo, ji turėjo vaikučių. Jie, šeši, gimė karštą vasaros dieną, labai panašūs į ją. Tačiau vakare visi mirė, mat jai neužteko pieno. Jie buvo akli, o su pipete žmonėms girdyti nesisekė. Tegul jie ilsisi rojuje(Bučkis ir Bucis taip pat). Dabar mano sesučių irgi nebėra. Tikiuosi, joms irgi patinka rojus. Gaila, neturiu nei sesučių, nei mamos nuotraukų...
Dabar čia karaliauju. Esu labai mylimas. Tiesa, ankščiau daugiau per naktį gulėdavau lovoje su šeimininke, bet dabar man ne tai rūpi. Man juk labai patogu ir po serbentų krūmu...
Atsisveikinu. Sėkmės jums visiems!
P.S. mačiau Kleo neatsisveikino. Užmiršo. Tai atsisveikinu ir nuo jo!