Viena Ly Lu istorija

Po, mano dievuko, perso Mauricijaus netekties, ilgai neturėjau katino namie.Nesąmoningai,taip pat ir sąmoningai, ieškojau panašaus į jį.Vis naršydavau internete skelbimus ir ieškojau stebuklo.Praėjo trys metai ir, netikėtai, radau skelbimą su katytės foto.Tai buvo mažutė Himalajų persytė,žydromis,didelėmis akimis.Ji buvo Mauricijaus priešingybė,bet užbūrė mane savo žavesiu.Sutartą dieną išvykau pasiimti savo gražuolės.Nekantravau greičiau pasiimti mažylę,priglausti,tą mažą pūkų kamuoliuką.Kelionė buvo, ganėtinai, tolima.Namuose palikau, iki smulkmenų, paruoštus reikmenis katytei.Po, kelių valandų, kelio, pagaliau išvydau savo Ly Lu.Ji buvo dar gražesnė, negu nuotraukoje.Jos akutės buvo dar įspūdingesnės, negu atrodė.Visą kelią namo,laikiau ją savo rankose,lyg trapią porceliano vazelę, o ji vartė, savo žavingas akutes, ir vis žiūrėjo į mane.Sakot nebūna meilės, iš pirmo žvilgsnio, gyvūnui- netiesa BŪNA.Dėl tos meilės, ir Mauricijus atsirado pas mus.O, tiesa, nukrypau nuo temos.Taigi, mano Ly Lu, jau namie, viskas sėkmingai, tik atsirado problema toookio mąsto,jog to aš nesitikėjau.Namie-šuo.Labai draugiškas, puolantis susipažinti ir laižytis, be to, norintis pažaisti.Tikėjausi, jog katytė prisibijos mano Tėjos, bet, kad taip- tikrai ne.Galvojau- na, ji mažutė, nesuvoks kas čia per padaras, be to, neturėjau patirties- pirmą kartą namie buvo ir šuo ir katė.Tačiau Ly Lu suveikė inkstinktas- šuo yra priešas.Prasidėjo katės gyvenimas ant mano rankų- nešu į dėžutę, pavalgyti, pamiegoti.Ir taip praėjo visa mūsų, pirmoji diena.Katė laiminga, aš irgi, negi sunku panešioti.Vakare, pajutau, jog mano mažosios nebėra guolyje.Nepatikėjau savo akimis.Išieškojome visą namą, kiemą, krūmus apėjome, kelėnais, pasišviesdami-NĖRA.Gal ir juokingai skambės, bet puoliau į paniką, pagalvojau, jog, per vieną dieną praradau katytę, nesugebėjau jos išsaugoti, nesužiūrėjau kaip išpuolė pro duris laukan.Mintyse mačiau kaip ji blaškosi viena tamsoje, nežystamoje aplinkoje.Prisiminiau, kaip mirė mano Mauricijus,mintys susijaukė, apsiverkiau...Ryte prisiverčiau paskambinti buvusiems šeimininkams ir paaiškinau kas nutiko.Bijojau, jog jie apkaltins mane netinkama priežiūra, tačiau, jie pradėjo juoktis ir paprašė atitraukti šaldytuvą.Taip ir padariau ir, mano didelei nuostabai, į mane žiūrėjo dvi žydros, didelės akys...Paaiškėjo, jog tai jos saugiausia vieta, ji dažnai taip darydavo.Tokia tai buvo mūsų pirmoji diena, naujuose namuose.Ir visą mėnesį, savo mažąją, ryte, pasiimdavau atitraukusi šaldytuvą.Šitaip ji pratinosi prie šuns ir naujų namų.Dabar, prisiminus, sukelia šypseną, o tuomet buvo panika, ašaros...Praėjo kiek laiko ir Ly Lu su Tėja tapo draugėmis, baimės neliko. Dabar siautėja, po namus, lyg du uraganai.Užėjus meilės priepuoliui, kimba nagučiais į šuns snukutį ir laižo, krapšto, murkia...Štai tokia mūsų persytės istorija su laiminga pabaiga :) .