Džiaugiuosi suradus savo murklį draugą!

Sveiki! Senokai skaitinėju visų blogus apie katinėlius ir jų išgyvenimus. Pati irgi norėjau kažką papasakoti, bet niekaip nesugalvodavau ką. Bet kaip tik šiandien man gimė mintis pasidalinti istorija, kodėl sugalvojau įsigyti katę.
Visų pirma, save galėčiau apibūdinti kaip didelę gyvūnų mylėtoją, o tiksliau šunų. Nuo pat mažens nebūčiau pagalvojus, jog turėsiu katę, nes man jos niekada nedarė didelio įspūdžio. Žinoma, būdavo smagu pažaisti, bet tik tiek.
Kai persikėliau studijuoti į kitą šalį, mane vis labiau ir labiau apėmė depresija dėl finansinių sunkumų bei negalėjimo susirasti darbo. Vėliau mano gyvenime atsirado vaikinas, tačiau ir tai nelabai pakėlė mano bjaurėjančios kasdieninės nuotaikos. Kol galiausiai vieną dieną mes su vaikinu pabuvojom pas jo tėtį, kur gyveno trys gyvūnai (du šunys ir katė). Kol svečiavausi, mano nuotaika buvo stebuklingai pakyli ir tai draugas pastebėjo. Tuomet ir kilo mintis įsigyti ūsuotąjį bičiulį.
Po ilgų paieškų ir dvejonių mes suradome mūsų išrinktąjį Lokį. Pamenu, jog nuo pirmos akimirkos, kai mes susipažinome, turėjome tokį stebuklingą šeimininko ir gyvūno ryšį (tikriausiai žinote, ką turiu galvoje). Mano keturkojis bičiulis visuomet man pakelia nuotaiką. Kai jaučiuosi liūdna, tuomet sėdi šalia lyg koks nuotaikos sargybinis iki tol, kol pasijuntu geriau. Jei imu verkti, Lokis prieina prie manęs ir ima murkti bei miauksėti, jog apsiraminčiau.
Labai džiaugiuosi, jog Lokiukas yra mano gyvenime ir aš galiu pasakyti su didžiausia laime, jog tai yra mano mylimiausias gyvūnas, kurį esu turėjusi! :)