Atsisveikinimas...paskutinis...

Kaip mano draugas Dinas prašė,aš aprašysiu savo paskutines gyvenimo dieneles...Mano lūpomis kalbės mano brangiausias žmogus šeimininkė, tik nežinau ar ji jau galės aprašyti, ar ji jau pasirengusi,matau,kad nelabai, nes jau verkia....gal...
Taigi,augau sveikas, gražus, mylimas katinas...Ir vieną dieną man pradėjo užkietėti viduriukai,man pirko guliašą,kad maistas minkštesnis būtų,bet aš...negeras, nulaižydavau skystį, o likusius gabaliukus pilkite lauk...pylė šeimininkė lauk, pirko kitą...viską man davė, lepino visaip...kad tik tuštinčiausi minkščiau...O tada šeimininkas nuėjo pas vetą, davė vaistų, aš palakiau ir man paleido vidurius...na pagerėjo, mane prausdavo, bet aš (matyt niežtėjo) laižiausi ,ir taip išsilaižiau, kad atsivėrė žaizda!!! Šeimininkė tepė su tepaliukais, gydė, bet vistiek vežė pas vetą, jis dar parašė tokį smirdantį tepalą, man plovė, tepė...ant galvos uždėjo bokštą, su kuriuo aš nemačiau beveik nieko, valgyti pats negalėjau,gerai,kad mano šeimininkė mane mylavo, maitino, nešiojo, gydė....kančios...tik prasidėjo...
Kartais man nuimdavo tą gaubtą...o kaip gerai būdavo, bet jie gudručiai nepaleisdavo manęs iš akių, nes aš tuoj puldavau laižytis...kariavome visi labai...
Bet vieną vakarą, kai šeimininkė buvo darbe, man betupint ant kraiko dėžutės,pasirodė kraujas...šeimininkas išsigando, aš prikraujavau visur...parėjo mano mieloji, prausė mane,tepė užpakaliuką, nešiojo...ji kažko buvo išsigandusi...Viskas praėjo...Iš ryto vėl lėkėm pas vetą...apžiūrėjo, sako nieko nėra, praeis davė dar vaistų, atrodė viskas gerai, nors aš tuštinausi labai sunkiai ir kietai...
Vieną dieną tepant mane, šeimininkė pastebėjo, kad mano išeinamoji angelė lyg užaugusi...visi apžiūrėjo, persigando, kalbėjosi,kad gal tai hemorojus...
Rytą vėl pas vetą...Jaučiau kažką negero...šeimininkė buvo nerami, vis verkė...Vetas apžiūrėjo ..ir...baisus sprendimas –VAISTŲ NĖRA, taip pasitaiko retai, gal net iš kelių šimtų vienam... anga, kurią juosia sfinkteris – sutraukiantis raumuo ,uždengta, sfinkteris uždengęs ją. Sveikas katinėlis, kaip ir žmogus ,sfinkterio veiklą gali kontroliuoti, t.y. tuštintis valingai....o dabar jau niekas pagelbėti nebegali,nebent plastinė operacija, bet vilties vos 0,1%....
Namo važiavome visi paskendę ašarose...šeimininkė mylavo,verkė,baisu prisiminti...jaučiau,kad blogai...Juk aš buvau pirmas katinėlis šeimininkės gyvenime,supratau,kaip jai buvo labai skaudu...
Dvi dienas dar mes kentėjome...aš stanginausi,drebėjau,kas kelios minutės užeidavo spazmai, šeimininkė apkabindavo mane, glausdavo, leisdavo man ampulytes,pykau...bet šiek tiek aprimdavo skausmas...ir vėl noras tuštintis,vėl negaliu...kančia...skausmas...bijodami palikdavo trumpam mane vieną...
Pagaliau visi verkdami nusprendė...gelbėti mane iš šitų nepakeliamų kančių...paskutinę naktį miegojau šalia jų...o rytą penktą val.palindau po lova, kad nematyčiau jų einant į darbą...jie išėjo, žinojau,greit grįš....ir grįžo....
Paėmė mane, ji verkė, verkė...nuvežė pas vetą...suleido man vaistukus, sakė neskaudės, skausmas aprimo...šeimininkė laikė mane rankose prie savęs...aš užmigau amžinai...sakė dūrė į širdelę...bet aš jau nebejutau...
Dabar aš jau aukštai ir matau jus visus...matau,kaip mano mylimiausia šeimininkė rašo blog‘ą,bet pro ašaras nebemato raidžių...mes taip mylėjome vienas kitą...
Atsisveikinu brangieji draugai su jumis,ačiū drauge Dinai už nuostabų posmą...ačiū visiems, kad buvote su manimi, balsuodavote už mano foto konkursuose, palaikydavote mane, dovanodavote dovanėles....aš iš dangaus stengsiuosi su jumis dalyvauti visur...aš taip dar norėjau gyventi...bet dievulis mane pasiėmė...Būkite sveiki,laimingi...Ate
Jūsų buvęs draugas Markizas