Kaip Mažas namus surado... :)

Sveiki... :)
Esu labai laiminga galėdama pasigirti, jog turiu tokį nuostabų šeimos narė kaip Mažas... :)
Dabar kai pagalvoju, net keista. Niekada nebuvau kačių mylėtoja, labiau vertinau šunis. Ir netgi Mažą pasirinkau todėl, kad kitokio augintinio nesutiko priimti draugas (gyvenam jau treji metai). O aš taip senai norėjau šuns... :) Bet, ačiū Dievui, draugas paprotino, jog įsigijus šuniuką jį tik kankinčiau. Kodėl? Mėgstu ilgai miegoti, esu namisėda, šaltu oru sunkiai prisiversčiau iškišti nosį iš namų. kaip jau supratote norai sau - realybė sau... :)
Tad gimtadienio proga, tikrąja to žodžio prasme, išsiverkiau bent jau kačiuko. Kadangi esu tokio būdo, kad jei noriu tai dabar, o ne rytoj, tą pačią dieną pasišoviau susirasti naują gyventoją (ir kol draugas neapsigalvojo :D ). Kadangi laukinuko ar iš prieglaudos pasiimti man jo niekas neleido (draugas užprotestavo :( ), abiems rusiukai prie širdies, man ypač, o tuo metu už dokumentį mokėti, kaip manėm tūkstančius, neverta, tai susiradom skelbimą.
Parduotuvėj nusipirkom visas reikiamas prekes ir patraukėm Mažojo. Šeimininkai buvo labai mieli, pusamžiai žmonės. davė labai daug patarimų, pamokė, Parodė mamą ir tėvelio nuotraukas, supažindino su sesyte. Nusiderėjom kainą iki 200lt ir pradėjom atsisveikinimą. Šeimininkė atnešė mamytę, pati išbučiavo Mažą, o šeimininkas atsisveikinęs paslapčia net ašarą nubraukė. Žodžiu žmonės labai mieli, šilti ir geri...
Visą drebantį parsivežėm namo, bet jau po kelių minučių apsiprato. Susirado kur jo WC, kur maistelis ir ėmėsi žaisti. Pirmas naktis miegojo su mumis lovoje (gaila buvo miaukiančio), paskui brangiausiasis (didysis protestatorius) pats padarė katinui namelį.
Vat nuo tada ir atsirado ta neišpasakyta meilė tarp manęs ir Mažo... :)

P.S.: draugas nors nepripažysta, bet taip pat dievina mūsų katiniuką. O katiniukas? dabar miegojo kitam kambarį, bet užteko apie jį daugiau pagalvoti ir jis jau čia... :) Šalia manęs... :)