Mano Pūkytės nebėra

Birželio 11 diena. Tos dienos prisiminti man nesinori kad ir kaip būtų sunku. Tą dieną dingo mano Pūkytė. Laukiau jos 1 dieną, 2, 3. Po to savaitem. Bet neatsranda. Tik po mėnesio praradau dėl jos viltį. Iki tol aš jos ieškojau, šaukiau vardu, dėjau skelbimus... Bet.. Veltui. Jos nebėra. Vis lieju ašaras iki šiol dėl jos. Visą savo vaikystę kol buvome su Pūkyte kartu, nelaukiau tos dienos. Jos paskutinės... Vos kaip pagalvoju aš apie ją suspaudžia man širdį skausmas kurio nelinkėčiau net savo didžiausiam priešui. Bet.. Laiko atgal nebeatsuksi. Visi kadanors miršta. Vos kai pažiūriu į Pūkės nuotrauką joje matau visą jos švelnumą ir gėrį.Rašiau šį tekstą su ašarom akyse, nes tikriausiai ateityje to daugiau nepamiršiu.
Visi kurie esate netekę savo mylimų augintinių, būkite stiprūs. Neleiskite širdies skausmui nugalėti jus.