Kai paš globojau Pučkę Praurimę

Taigi, vieną gražią vasarėlę, kuomet planavau namuose priglausti keletą gyvūnėlių, tačiau sutrukdė gaisrai ir panašios nelaimės, į namus globai parsitempiau tik vieną katę, ir tai labai aktyviai diskutuodama su tėvais. Esmė buvo ta, kad uždarėme Pifo ofisą, tad keliolika gyvūnėlių liko kaip ir be priežiūros. Aišku, visada galima slapta juos paleisti į laisvę arba atiduoti kam nors utilizavimui, ypač dėl to, kad katės nelabai kam įdomios, ypač kai prisidaugina… Na, ir šiaip, visada būna daugiau šunų mylėtojų negu kačių. Aš pati asmeniškai labiau mėgstu šunis, nors mano gyvenime kačių buvo daugiau ir, mano subjektyvia nuomone, katės protingesnės bei lengviau viską įsimena, negu šuvos, tik jų nepriklausomybė ir nenuolankumas labai erzina egoistiškuosius žmones, kurie trokšta valdyti visą pasaulį, tad daugumai labiau prie širdies ištikimasis šuo, o ne manipuliatorė paslaptingoji katė.
Taigi, mes tų kačių, žinoma, neatidavėm nei utilizavimui, nei išleidom laisvai ganytis. Dalis jų sirgo, tad reikalavo nuolatinės priežiūros. Aš norėjau pasiimti, man atrodo, Borgį, kuris priminė Sibiro katiną, kažkurį iš Nalos/Haito ir Pučkę (šita man imponavo, ba neiškapstydavo kraiko po visą narvą). Planavau visus laikyti palėpėje narvuose, su priežiūra išleidžiant pabėgioti – vieta buvo gana gerai apsaugota nuo pabėgimo (kaip paaiškėjo vėliau, tik „gana gerai“) Tėvai po ilgų peštynių telefonu leido pričiupti tik vieną padarą, tad išsivežiau Pučkę. Jau nepamenu, kaip ji pateko globon, nes atsirado per patį kačiukų bumą, kuomet turėjome galybę mažių.

Pučkės adaptacija namuose

Pučkė buvo tokia gauruota, atrodė kaip senojo tipo persų veislės katė. Šiaip matėsi, kad stiprių nervukų, neisterikavo pernelyg (kačių streso išraiškų būna įvairių – vienos tampa ypatingai agresyvios, kitos slapstosi, o dar kitos, kaip kad tokia Sniegė, autistiškai atsiriboja nuo aplinkinio pasaulio), tačiau nebuvo ir labai sociali. Ak, taip, tą Pučkę labai aktyviai veisė ir ji turėjo labai stiprų reprodukcijos instinktą, su ta bėda susidūriau vėliau.
Atvažiavo vienas toks puikus mano giminaitis, tad aš su Pučke ir reikmenimis (Pifas globotojų nepalieka likimo valiai – duoda visus reikalingus priežiūrai daiktus, nuo ėdalo iki šukų ir apmoka veterinaro išlaidas, jei jų prisireikia) sėdau automobilin. Diena pasitaikė karšta. Visą kelionę bijojau, kad tai katei kas nors atsitiks. Aš niekada gyvenime nemačiau lekuojančios katės!!!
Iš pat pradžių, kaip minėjau, planavau Pučkę laikyti narve kitame pastate, kad nesipainiotų niekam po kojom ir nekeltų bereikalingo susierzinimo. Deja, nunešiau virtuvėn parodyt ją tėvams, kurie kaip tik vaišino stogo dengėjus, ten katytė sulaukė šiokių tokių ovacijų… O tada, apie nieką negalvodama, nutempiau tą narvą ir visus daiktus savo kambarin, įrengiau kraiko kampelį, ėdesio skyrelį, priežiūros reikmenų patalpėlę ir panašiai. Nusprendžiau, kad guolis bus fotelis, bet Pučkė nusprendė dar kitaip.
Miegojom vienoje lovoje. Rytais ji prieidavo prie mano veido, tyliai paprrrriaukdavo ir pabučiuodavo. Tada mudvi keldavomės, aš jai duodavau pusryčių, po to - konservų (kasdien sušerdavau jai po kelis šaukštukus konservų. Pučkė dievino konservus. Mano viena draugė sakė, kad Pučkė į normalią katę tampa panaši tik tada, kai pamato tuos konservus). Tada aš ją šukuodavau. Vėliau tėvas nupirko pavadėlį ir aš išsivesdavau Pučkę laukan pasivaikščioti. Vaikščiojo ji gražiai, tik bijojo mašinų. Po pasivaikščiojimo ji eidavo miegoti.
Manot, viskas buvo taip idealu? Chi.

Tamsioji Pučkės pusė

Pirma, ji nebuvo įdomi katė. Ji nežaidė, nebendravo, paprastai tik gulėdavo ir viskas. Pučkė buvo tikra nuoboda bendruoju požiūriu. Iš tiesų su ja gyventi tikrai nebuvo nuobodu, tik iš kitos pusės.
Ji labai mėgo tuštintis apie 4 ryto. Išsituštinusi ji kapstydavo smėlį – ilgai ir garsiai. Galų gale aš pasiusdavau, atsikeldavau, susemdavau maišelin ir viską išmesdavau pro langą (ryte atsikėlus surinkdavau, nes maišiukai su fekalijomis nelabai puošia gėlyną). Po kelių naktų aš kaip laikrodukas pabusdavau 4 ryto, palaukdavau, kol Pučkutė padarys savo smirdų reikalą, įdėdavau jį į jau paruoštą maišelį ir išmesdavau pro langą, kad nesmirdėtų kambaryje, tada atsiguldavau ir ramiai miegodavau toliau.
Nuo vidurnakčio ta katė bandydavo išeiti iš kambario atsidarydama duris. Tai jai pavykdavo. Prieš miegą duris užrišdavau, kad ji neišeitų, o kai bergždžiais šokinėjimais ant rankenos galutinai mane įsiutindavo, mėtydavau į ją daiktus. Vėliau prie savęs laikydavau kokias kelnes ir porą kojinių. Kai tik pajusdavau, kad Pučkė sėlina trajektorija kryptimi „lova – durys“, pamojuodavau tom kelnėm ir ji grįždavo atgal. Po kiek laiko mudvi susitarėm ir po mėnesio ji jau nebelipdavo iš lovos net kakų daryti. Čia dar prisidėjo ir tas, kad stengdavausi ją labiau užimti ir išvarginti dieną (nuo pasaulio atsiribojusią katę sunkoka išvarginti, labiausiai tam padėdavo pasivaikščiojimai, kartą net ėjom į parduotuvę).
Smagumai prasidėjo atėjus stebuklingajam rujos periodui. Aš tuo metu kaip tik turėjau svečių, tad mes visi miegojom rūsyje (na, šiaip tai pirmas namo aukštas, bet teoriškai rūsys). Penktą ryto išgirdom keistą laukinį garsą. Praėjo šiek tiek laiko, kol, prakrapštę akis, pamatėm,jog Pučkė arba išprotėjo.. arba surujojo.. arba išprotėjo paveikta rujos. Ji bėgiojo po patalpą ir prrrrrriaukė – įvairiom intonacijom, įvairiais garsiais ir jai buvo nusišvilpt ant viso pasaulio. Ryte užlipus kambarin supratau, kad mano mamai nusišvilpt ant vargšės Pučkės. Gavau pusvalandį ją kur nors padėti. Nors jau kelios savaitės dėjom skelbimus, kad dovanojam katę, niekas neatsiliepė.

Lūžis ir laiminga pabaiga

Nunešiau Pučkę ten, kur planavau laikyti nuo pat pradžių. Uždariau ją narve palėpėje. Deja, Pučkei pasimaišė protas, ji pradėjo miegoti kraiko dėžutėje, šikt į maistą ir šiaip daryti nesąmones. Galų gale paleidau ją laisvai lakstyti palėpėje. Tuo metu tą nelaimingą puspersę pradėjo lankyti Katytė. Katytė labai draugiška ir nekovinga (nors kiek nervinga), tad ji su Pučke praleisdavo gan daug laiko. Ir, žinoma, tai rainakėlė kaimiškoji papasakojo Pučkei, kaip galima pasprukti iš kalėjimo.
Vieną dieną, sėdėdami pavėsinėje, pamatėme įdomų vaizdą. Iš pradžių pastoge nubalansavo ir lietvamzdžiu nusileido Katytė. Po kurio laiko paskui ją nulapnojo ir Pučkė. Vos tik nusileido ant žemės, nelaimingoji… pasileido namo pusėn, užbėgo laiptais ir laukė, kol ją įleisime vidun.
Šitas atsitikimas turbūt buvo lūžis. Aišku, ruja ėjo į pabaigą, Pučkė prrrriaukė jau mažiau, labai prisirišo prie manęs, nebebandė naktimis išeiti iš kambario… Tuo metu ją laukan išsivesdavau be pavadėlio, kadangi katė visur sekiodavo man iš paskos. Jei ravėdavau kokias nors gėles ar skaitydavau knygą, Pučkė gulėdavo man prie kojų.
Tuo metu, kai prie jos pripratom ir ji prie mūsų priprato, į skelbimą atsiliepė vienas dėdė, neseniai praradęs tokį patį katiną. Išsivežė jis tą Pučkę. Na, gyvena ji nuosavam name, valgo neblogą maistą. Tikiuosi, kad kartą dienoje tas dėdė ar kas nors iš jo šeimos nepamiršta jai duoti konservų, kad ir to nelemto Kitketo – Pučkė juos taip dievina…