...malonu susipažinti...

...arba, kitaip sakant, susimurrrrkti. Esu aš Killeris, dar vadinamas Balionu arba Pūkiu Baisuliu, rečiau – Murkiu Purkiu. Patekau į šiuos namus netikėtai ir netgi neplanuotai Iš pradžių gyvenau tokioj tamsioj vietoj Kaune (lyg ir rūsyje), kol mane pagavo. Pagautas patekau Pifo globon, socializacija (nors manimi rūpinosi geriausi iš geriausių) ėjosi labai sunkiai. Bijojau visko - materija buvo mano priešas. Tamsoje slypėjo pavojai, šviesoje - nelaimės, šešėliai grasino pražūtimi, o kiekvienas judesys - mirtimi. Sunku buvo man, sunku buvo su manimi dirbantiems žmonėms, vadinusiems mane Abrikosu. Kadangi reikalavau specifinės nuolatinės priežiūros (arba, kitaip sakant, nuolatinio bendravimo su žmonėmis ir dalyvavimo įvairiose visuomeniškose situacijose), globai mane prigriebė dvi studentės, Agnė ir Julija. Gyveno jos bendrabutyje nedideliame kambaryje, savaime suprantama, katės ten uždraustos, savaime suprantama, merginoms tai visai nerūpėjo. Dar manęs nemačiusios, dar netgi nežinodamos apie mane, jos nusprendė, kad jų būsimo globojamo katino vardas bus Killeris – pelių priešas.
... vėliau jos juokavo, kad Killerio vardu mane perkrikštijo tam, kad įgaučiau drąsos. Juk, sako, vardas daug lemia. Tuomet prasidėjo rimta mano socializacija – netgi priverstinė, bet gana sėkminga. Svečiuose nuolat lankydavosi daug žmonių, mažame kambaryje teko iškęsti tokius siaubingus dalykus kaip lovų klojimas, užuolaidų traukymas, muzika, grindų plovimas, durų darinėjimasis... Be visų šių baisybių mane dargi iškastravo (bjaurybė Agnė vienam draugui pasakė, kad man reikia operuoti akytes, tad šis susijaudinęs nuvežė mane pas veterinarą ir tik vėliau sužinojo tikrąją šio vizito priežastį - jau kai buvo per vėlu, va kokios tos moterys).
Laikui bėgant dariausi drąsesnis, mano merginų rankas, pilvus ir kaklus vis rečiau puošė nagų žymės (supanikavęs nesuvokiu ką darąs ir taip tampu pavojingas), tačiau nauji šeimininkai manęs neieškojo... Ir atrodžiau nekaip – toks gan apšemęs, kažko pūliuojančiom akim, kurioms niekas nepadėjo... Lūžis įvyko Velykų atostogų metu - Agnė negalėjo manęs bendrabutyje palikti vieno savaitei, tad parsivežė namo.
...ten man patiko - jau pačią pirmą dieną aš lapnojau mėsą, bėgiojau po pievą ir susipažinau su Katyte. Na gerai, prisipažinsiu, Katytė man nelabai aptiko, nes ji mane truputėlį skriaudė, nors šiiap yra gana drauginga. Vis tik jau vakare visi suprato, kad šis kiemas bus mano namai - ne todėl, kad būčiau ypatingai kam patikęs (atrodžiau gan nekaip), bet buvau toks laimingas, kad niekam iš namiškių netgi nekilo mintis mane gabenti atgal į Kauną.
Grįžusi namo dar po savaitės, Agnė išvydo neįtikėtiną vaizdą - mano kailis buvo atgavęs formą, akys visiškai sveikos, o aš pievoje dariau salto. Kadangi esu klaustrofobikas, didelė erdvė man yra pats tas. Namo viduje vis dar supanikuoju, tad kambaryje su manimi reikia elgtis atsargiai.
Čia turiu daug draugų, visi katinai mane mėgsta. Šiuo metu gyvenu su Katyte (ji jau perauklėta, aš su ja žaidžiu, ji su manimi ne, bet man tai nerūpi) ir mažuoju Miciūnu (kuris ieško namų), mes turim savo atskirą namą, vasarą ten miegam tik naktį, žiemą visada ir jame darome ką norim. Kartas nuo karto mūsų chebra pasipildo naujomis katėmis, kurios po kiek laiko išsikrausto į naujus namus. Paprastai dauguma jų būna įvairaus amžiaus raini patinukai (pats vyriausias – kažkoks senas benamis rainys, su juo labai gerai sutariau).