Pirmoji pažintis su Miku

Buvęs mano katinukas Micius mirė, kai man buvo dar tik 6-7 metai. Nuo to laiko artimiausias mano bendravimas su jais apsiribojo draugų katinukų paniurkymu. Todėl namuose atsiradus Mikui, reikia daug ką prisiminti, su daug kuo apsiprasti. Na, ir su daug kuo susitaikyti :) Tačiau visas jo išdaigas, kurias jau per pirmąją savaite jis spėjo iškrėsti, atperka jo pasiglaustymai. Kai Mikas ateina ir susirango šalia ant lovos, ant sofos ar ant rašomojo stalo (tiesiog negaliu pykti, nors jis ir išsisketerioja tiesiai man ant vadovėlių:) , pasidaro taip gera, kad sungu net pagalvoti, kaip liūdna ir neįdomu būtų be jo. Arba kai iškiša galva pro laiptų tarpą ir taip įdėmiai stebi mano judesius, tarsi taip galėtų mane dar geriau pažinti. Dar tik pradžia mūsų gyvenimo kartu, tačiau tikiu, kad jis bus įdomus ir pilnas nuotykių! :)