Kelias mirties arba gyvybės link. Miegu

Sveiki, tai aš, jūsų taip gerai pažįstamas Cėpa. Neišsigąskite šio pavadinimo. Aš dar nemiriau... gal.
Viskas prasidėjo nuo to, kad grįžau namo. Šlapias ir beprotiškai purvinas. Pragyvenau kelias dienas, laižiausi smėlį, bet šiandien... Nuo pat vakar vakaro jaučiausi taip blogai, taip blogai! Negalėjau pajudėti, negalėjau ėsti nei lakti... Skausmai varstė šoną taip, kad negalėjau užmigti, negalėjau net akių markstyti, kad sudrėkinčiau savo išdžiuvusias raineles. Šeimininkė maldavo, kad važiuočiau pas gydytoją, tačiau jau buvo vėlus metas. Važiuosime rytoj, sakė. Taip ilgai kentėjau, per parą sudžiuvau, nes jaučiausi kankinamas iš vidaus. Degė visas kūnas, o liežuvis, sukepęs ir sudžiuvęs, lipo prie gomurio. Štai atėjo ta akimirka, kai šeimininkė su milžiniškomis pirštinėmis kėlė mane. Ir tada atsitiko baisiausia. Kažkas sprogo manyje, pro šoną ėmė veržtis rusvas skystis, dvokiantis išmatomis. Galbūt man trūko žarnynas?.. Ėmiau šnypšti ir kaukti, mane nutempė ant kilimuko (vos tris metrus), tačiau ten netekau jėgų, drykstelėjau nagais ir mane ant jo paguldė. Skystis vis dar veržėsi. Taip gulėjau gana ilgokai, skausmas trankė galvą. Galvojau, neatsilaikysiu. Galiausiai mane įkėlė į krepšą. Nepaisant mano riksmų ištempė juo į lauką. Mane kratė šaltis, nebeskyriau, kur esu. Pirštinėtos rankos glostė galvą, kasė paausius, bet aš nieko nejutau. Ir tik vėliau, perėjęs ledą, atsidūriau šiltoje patalpoje. Ten pasitiko veterinaras be šypsenos. Apžiūrėjo, vėl ėmė sproginėti visas kūnas, raičiausi ir kniaukiau, bet tada jis tvirtai mane suėmė. Negalėjau pakrutėti. Padėjo ant kažkokio stalo, kažkas kažką kalbėjo, liejosi spalvos. Tuomet uždarė į tamsią patalpą, ją užklijavo ir paliko. Tūnojau ilgai, kančia smelkėsi kiaurai kaulus. Ir tik po ilgo laiko išvydau šviesą, pajutau keistą skausmą sprande, o tada... tamsą, kuri užliejo mane, pakeitė šviesa. Aš skrajojau palubyje, tykiai žiūrėdamas, kaip veterinaras nuskuta mano plaukus ir plėšia nuo kūno supuvusią odą, vien kraujas, skysčiai ir mėtų kvapo tepalai. Tuomet vėl atvažiavo mano šeimininkai. Gulėjau be sąmonės ant dėžės, kurioje buvau prieš tai uždarytas. Po gan trumpo pokalbio išsiaiškinau, kad gysiu maždaug pusę metų, gal ilgiau. Reikės nešioti apykaklę! Tačiau akį traukė mano kūnas. Plonytis, suglebęs, su milžiniška žaizda ant šono. Ji buvo baltai raudona tuo tepalo ir mano kraujo. Pro kūno akis sunkėsi ašaros, aš marksčiausi, tačiau miegojau. Buvau gana grubiai įkeltas į krepšą, kuriame atvažiavau. Parvežtas vėl guliau į dėžę, tačiau ji buvo švari, kietoka ir tamsi. mane apgaudė tamsa. Pajutęs verpetą savo sieloje, aš pasitraukiau į jį ir dingau. Viena letena namie, kita letena - danguje.

Laukite tolesnės mano kovos už gyvenimą.

Cėpa