Šiurpi kova

Tai, ką pamačiau tą kartą, mane labai rimtai šokiravo. Aš esu Juoškė, man trys metai, esu Sibiro katė, pūkuota ir graži. Turiu namus ir netikrus šeimininkus. Tikrieji gyvena netoliese, aš ten gana dažnai apsilankau. Neseniai ir tikrųjų šeimininkų antrą aukštą apžvelgiau... Pirmą kartą. Džiaugiuosi savo gyvenimu, nors ir noriu sugrįžti. Bet mano namuose gyvena mano jaunesnysis brolis. Taigi, buvo vėsi rudens naktis. Kaip ir visuomet, sėdėjau ant tikrųjų mano šeimininkų kaimynų malkinės stogo. Staiga, iš visų pakampių ėmė lįsti įvairiausio plauko katinai. Pamačiau savo jaunesnįjį brolį ir dar kažkokį katiną. Juodu apsupo galybė kitų katinų mano tikrųjų šeimininkų darže. Katinai kniaukė, o mano brolis ir tas katinas šnypštė vienas ant kito ir rėkavo. Tavo uodega nutriušusi, o tavo ūsai kaip pelės, negali normalaus žodžio pasakyti nešveplavęs, tavo dantys geltoni kaip citrinos... Nė vienas iš jų nesitraukė, o tuomet įvyko kruvinas mūšis... Mano brolis buvo ženkliai silpnesnis. Aš labai dėl jo bijojau. Jie trumpam atsiplėšė vienas nuo kito. Kažkoks vienmetis katinas pypliukas klausė, koks bus prizas tam, kas laimės. Didžiulis ir baltas katinas atsakė, kad tai bus šis kiemas ir ta katė ant stogo. Man nušalo letenėlės. Aš? Jau taikiausi bėgti, nes laimėti turėjo tas didelis, rudas katinas, kuris pešėsi su lieknu mano broliu. Tačiau kol kas persvara buvo jo pusėje, nes jis buvo gudresnis ir vikresnis. Kova tęsėsi ir tęsėsi, kol galiausiai mano brolis slydo katinui po pilvu, šoko ant nugaros ir kibo į sprandą. Rudasis atsigulė ir pasidavė. Mano brolis jį paleido, linktelėjo man, padėkojo publikai, kuri kniaukė ir sveikino nugalėtoją. Mano broliui Cėpukui tarp katinų davė kitą vardą – Juodoji Akis. O Rudis žybčiodamas akimis nušlubavo į šešėlius. Tuomet išgirdau savo netikrų šeimininkų šauksmą ir grįžau „namo“. Greitai užmigau ir visą naktį sapnavau tą šiurpią kovą, įvykusią mano akyse...