Švaros malonumai

Sveiki gyvi visi, kas skaitote. Tai Cėpa. Ta istorija, kurią dabar papasakosiu, nutiko visai neseniai. Žodžiu, grįžau namo paėsti ir pamiegoti. Buvo jau vėlus vakaras. Žinojau, kad visos nakties negulėsiu, tik keletą valandų, bet taip patiko šildanti šiluma šeimininkės namų, kad penkiolika minučių miego buvo taip gera, kad kartais šiltos antklodės pasaulyje už laiptų viršūnės nesudraskau savo nagiukais. Tiesiog aš taip įpratęs nuo pat vaikystės, kai dar turėjau seseris ir brolius, gyvenome visi kartu laimingi. Taigi, paėdęs visuomet sustoju prie spintelės, kuri yra po didžiuliu veidrodžiu ir prausiuosi, grąžinuosi. Taigi iš po įvairių kautynių būna kailis susivėlęs, kraujo pritiškę, žemėmis būnu aplipęs, ar pjuvenų šleifas iš paskos velkasi. Negaliu toks gultis ant antklodės savo mylimiausioje vietoje ir dergti jos! Taigi, kai prausiausi išgirdau toookį kaukimą, rėkimą ir ūžimą, kad visas kailis ir mano šukuosena pasistojo piestu! Greitai triukšmas nurimo ir aš, kaip padėties šeimininkas, nuėjau pažiūrėti, kas sugadino mano kailiuką. Didžiuliame kambaryje su lentynomis ir tūkstančiais knygų ant grindų stovėjo kažin koks neaiškus daiktas. Jis buvo mėlynas. Kepštelėjau jį letena. Nejudėjo. Tada pamačiau, kad iš jo yra išlindęs ilgiausias straublys. Nusprendžiau palaukti, kol jis vėl ims už ti ir išsiaiškinti, ką daro tas monstras. Laukti teko neilgai. Pasigirdo toks triukšmas, kad man vos ausų būgneliai nesprogo. Jau norėjau sprukti, tačiau susivaldžiau ir nuėjau prie to straublio. Sustojau per atstumą. Kažkodėl jaučiau, kad jis viską traukė ir ta jėga buvo beprotiškai stipri. Pasišiaušiau. Kaip ta dėžė drįso būti mano valdose! Pritūpiau ir pasiruošiau šuoliui. Jaučiausi įspūdingai šokdamas ant to siaubūno, kai tuo tarpu prieš jį esu gerokai mažesnis, nei norėčiau būti. Užšokęs puoliau jį drąskyti, tačiau mano patyrę nagai nedarė pabaisai jokios įtakos. O kai pajutau, kad tas jo straublys bando suėsti mano koją, taip išsigandau, kad kniaukdamas nudūmiau Didžiaisiais Laiptais ir atsidūriau pasaulyje už laiptų. Labai susigėdau, kad šitaip pabėgau, todėl nusliūkinau į kitą kambarį ir atsiguliau ant antklodės. Dabar labiausiai už viską norėjau, kad niekas nebūtų matęs mano gėdingo sprukimo. Širdelėje taip negera pasidarė. Žinojau, kad negaliu verkti, bet mano širdelė verkė. Taip man liūdint atėjo šeimininkė. Aš norėjau slėptis, tačiau ji pasiėmė mane ant rankų. Aš taip susigėdau, kad nosytę po uodega paslėpiau. Šeimininkė man paaiškino, kad tai – dulkių siurblys. Jis tiesiog savo straubliu surenka nešvarumus, dulkes ir mano bei to šuns palaukus. Ji man sakė, kad koviausi nuostabiai, tačiau tą siurblį gali įveikti tik žmonės arba jus juos didesni monstrai. Tada ji mane palepino atsinešta mėsytę ir pabučiavo. Pasijaučiau labai gerai. Nebebijojau dulkių siurblio – priešingai – man patiko, kai jis nusiurbia mano plaukus ir man nebereikia springti plaukų kamuoliais, o kai įsivaizduoji, kad tai draugas ir triukšmas neatrodo toks baisus.

Cėpa :)