Kartais pagalvoju kaip gerai as gyvenu...

Kartais as Sniegius pagalvoju kaip gerai as gyvenu... Grauziu seimininku kojas, nagelius galandu ne i draskykle, o i ju batus, gaunu skanaus maistelio, esu sveikas ir grazus, mylimas visu, gyvenu siltai namuose... Bet...
Mano tecio seimininke pasakojo apie toki kaciuka pas jos puseseres. jis net normalaus vardo neturi... Vieni ji vadina Maziumi, kiti Ciaumotuku (del to kad valgydamas garsiai ciaumoja). Gyvena jis lauke, su savo mama kate. Jo akys tarsi perlamutras Melynos su vietomis violetine spalva. Jis tikrai grazus kaciukas, bet bijo zmoniu ir truputi ligotas. Jo broliukas ar sesute (nezinau) padvese praita savaite nes nuo pat gimimo akytes buvo kazkokios kaip papuliavusios, o jo mama kate neprause, nelaize... Pats Ciaumotukas buvo su kaskuom panasiu i rachita bet su vitaminais pavyko isgyditi. Miega jis lauke ant siaudu kruveles padetos po laiptais, dienas leidzia sekiodamas savo mama ar po masina pasislepes. Gyvenimas siam kaciukui nebuvo toks dosnus kaip man mazam islepeliui. Bet kaip man pasakojo seimininke jos deka pavyko kaciuka siek tiek pripratinti prie zmoniu ir isprasyti tetos, kad pagaliau nupirktu kaciu maisto, o ne atliekas nuo stalo atiduotu.
Stai kodel as zinau, kad gerai gyvenu kai mane myli ne tik mama Tina, bet ir aplinkiniai.