Mūsų Murklelio blogas-kaip nereikia prarasti vilties..ir kaip reikia saugoti katinėlius nuo didelių šuniukų

Prabundu..rugpjūčio saulėtas rytas..bet nusipurtau-slogus sapnas prižadino-iš kiemo išlekia kaimynų šuo..sapne žinau-Murklelis lauke..širdy sunkumas..tai ir prabundu..keliuosi..garuoja kava..už lango tokia ryški,linksma saulė..vaikštinėju..džiaugiuosi-ir atostogų tik pradžia..sapnas jau pasimiršo..Murklys iš tiesų lauke,ką tik mama išleido pasišildyti ant saulutės..geriu kavą..prieinu prie lango..ir staiga tai ką pamatau ,akimirksniu pakerta kojas...kava ,,skrenda,,į kriauklę..iš mūsų kiemo (gaila jis be tvoros)galingais šuoliais išlekia kaimynų šuo-didelis, visą laiką laikomas voljere ant gatvės beveik..nedresuotas..nelabai šeimininkų ir mylimas,ne visada pakalbinamas,per šalčius menkoj būdoj vargstantis,nuolatos peralkęs ir lojantis ant visko,kas tik juda..o ypač ant preinančių gatve ,kačių giminės atstovų..Žinau-Murklys turėjo snausti kaip tik šalia namo kampo,ant tokių kartoninių lakštų..jam patikdavo ten rytais džiaugtis saulutės spinduliais..dar spėju pamatyti,kaip išėjęs kaimynas,be žodžių,tik mostais,kad neišsiduoti,kas įvyko, parvaro Marsą į voljerą..Lekiu į lauką taip,kaip stoviu-išsitaršius..kur mūsų Murklys?..širdis jaučia-negerai..sunku ir patikėti,bet sapnas išsipildė..galit netikėt..ieškau visur..prie namo kampo nėra..vaikštau,šaukiu..visada atsiliepdavo,o ir pagyvenęs jau..niekur nėra...mūsų Murklelis,mylimiausias..po to mintis,o gal spėjo pabėgti,užlįsti kur..gal grįžtu namo,gal atsiras..bet ne..širdis sako-ieškok..einu link tokio slyvyno..ten stovi ir kėdė tokia sena..einu artyn ir matau-už tos kėdės-mūsų Murklys..tupi sustingęs statulos pozoje..nė vienas raumuo nė krust-stabas..akys vienam taške ir spindi kaip stiklas..Žinoma,aš jį į glėbį iš karto..ir jaučiu,kad mano rankose jis suglemba,kaip skudurinis tampa ir..praranda sąmonę..Lekiu namo guldau į lovą..krutinam,judinam..šiek tiek sujudėjo,atgauna sąmonę ir pradeda dejuoti klaikiu balsu ir nesumeluosiu-žmogaus balsu..apžiūrim,aiškiai matomų perkandimo,kraujo žymių nėra..tai jau gerai,bent tiek..tačiau ant užpakalinės kojytės nuplėštas kailiukas ir toks kaip nubrozdinimas-buvo griebta..tą ir veterinarai vėliau patvirtino..Na ką,ir toliau prasidėjo beveik viso mėnesio mūsų Murklelio gyvenimo-mirties drama.Keletos valandų bėgyje mes nuvežėm į veterinarinę..bet kaip vėliau paaiškėjo,ten buvo suteikta netinkama,per menka pagalba pirminė,kokia turėtų būti suteikta šoko atveju..vežėm ten dar porą kartų..būklė negerėjo..buvo panšu,kad Murkliui insultas..ir ta vėliau pripažino vienas vet.profesorius iš Kauno..Murklys nieko neėdė,tiesiog jam strigo ryjimas..pastoviai dejavo ir tik gulėjo paslikas..toj pirmoj veterinarinėj nieko dar nesiūlė,bet jau iš žvilgsnių matėsi,kad jie pasmerkia Murklį..O mes negalėjom taip greitai pasiduoti ir patikėti,kad jau Murkliui nebelemta gyventi..po trijų dienų mes jau keliavom į kitą veterinarinę gydyklą..ir ten jau prasidėjo kitas,kur kas rimtesnis gydymo etapas..žodžiu..tris savaites,kiekvieną mielą dieną mes jį vežiojom lašelinių slašinimui ir įvairiausių vaistų suleidimui..tris savaites Murklelis,galima sakyti,absoliučiai badavo..nors veterinarai ir skeptiškai žiūrėjo,bet aš kasdien virdavau buljoną,pildavau po lašelį su švirkštu,kad ir springdavo..tepdavau sviestą,grietinę ant snukčio,kad nusilaižytų kiek..vėliau paštetą..prisipažinsiu,kad ir mums buvo nevilties akimirkų,atrodė,kad gal viskas jau..bet ateidavo rytas ir vėl kviečiam taksi,ir vėl riedam lašintis..ir vieną rytą įvyko lūžis..mama pasakė-Murklys pasveiks ir gyvens! Iki šiol tik gulėjęs lovoje ir vos nueidavęs iki dėžutės,tą rytą jis buvo jau nutūpęs virtuvėj ant stalo ir žiūrėjo pro langąPo to reikalai ir pradėjo tvarkytis,pradėjo po truputėlį valgyti-pirmas su apetitu suvalgytas patiekalas buvo vistos kepenėlesturbūt organizmas jau vitaminų natūralių užreikalavogaudavo ir hilso AD konservų.po to jau jautiena ir visa kitaNors tikrai,tai buvo pats klaikiausias rugpjūtis ir pačios juodžiausios atostogos mano gyvenime,tačiau tas stebuklas,kad Murklys pasveiko,atpirko viskąIš tiesų,kaip vėliau pasakė ir pats veterinaras,kad nelabai tikėjo sėkminga baigtimi,bet matydamas mūsų ryžtą ir tikėjimą,nedryso drąstiškai siūlyti tos „kitos“ išeities ir mes dėkingos jam už tai Murklelis dar laimingai nugyveno keturis metelius po šio įvykio.Mirė jau nuo kitų ligų ir,žinoma,kad šis nutikimas jo sveikatos nesustiprino..Tai va tokia istorija..Saugokit savo katulius!O Šuniukų šeimininkai-atsakingiau žiūrėkit į savo augintinius,nes dėl jų,kad ir ne iš blogos valios, gali nukentėti kiti..silpnesni..Būkite visi sveiki!!!