Mylėkime jas kaip jos mus

Ar jums patiktų, jei kažkas dabar jūs iš savo namų išmestų į gatvę?
Ar jums buvo tas jausmas, kai kažkas, ilgus metus mylėjęs, palieka?
O dabar isivaizduokite, kaip jaučiasi katės, kažkada augusios mylimoje šeimoje, o kai paseno -- Išmestos į gatvę. Ar jūs bent kada atkreipėte į jas dėmesį? O gal tik nuspyrėte koja šalin? Ar jus toks beširdis, kad joms į maistą įbertumėte nuodų? O gal atvirkščiai -- paimtumėte namo, išgydytumėte ir augintumėte. Gatvėse ir pakampiuose pilna kačių. Kai kurių viltys jau pagesusios, kai kurių -- ne. Jeigu pasaulyje nebūtų tiek daug beširdžų. Jeigu pasaulyje būtų daugiau gerų žmonių kurie bent dalelę savo sielos atiduotų kačių išgelbėjimui, tai ir benamių kačių būtų mažiau. Ir visai. Kalbu ne apie kates. O apie benamius gyvūnūs. Kažkada eidama namo prie šiukšlyno pamačiau dėžę su gražiu kaspinėliu ant viršaus. Paspyriau ją, o jame kažkas sukvykė. Parnešiau namo. O joje buvo jūrų kiaulytė. Pasilikau ją ir pavadinau Taša. Tai tiesa, aš neisigalvoju. O kas jeigu aš nebūčiau ten ėjusi? Kas jeigu niekas tos dėžutės nerastų? Mačiau kažkada ir tokį atvejį, kai važiavo mašina, atsidarė durys ir tiesiog išspyrė ir ten šunį. Man labai pagailo jo, bet aš nieko negalėjau padaryti. Žmonės yra žmonės. Todėl dabar aš rašau šį blogą. Ir jeigu jus dabar jį skaitote -- nebūkite abejingi gyvūnams.