Vėl lauke!!!

Sveiki, visi! Štai praėjo savaitgalis... Bet ne šiaip koks! Šeštadienis ir penktadienis - Wow! Ėjome į lauką!!! :) man, Pliu, tai yra tikras stebuklas! Laukas - rojus! Pradėkime pasakoti...
Aš itin laukiu tos akimirkos. Na kada gi?! Tada močiutė sako:
- Rūbai išsiskalbs ir eisim į lauką.
Aš nudžiugau. Jau greit... Kadangi dar laukėme, aš pagulėjau prie balkono tuo pačiu ,,deginausi'' ant saulutės. Laikas greitai prabėgo ir jau šeimininkės ruošėsi. O aš nekantraudama sedėjau prie durų, jau pasiruošusi lėkti. Tuomet atsidarė durys ir aš iššokau į laiptinę... Pažiūrėjau 5 aukštą ir jau tipenau laiptais! Aš su jaunaja šeimininke Gabija bėgau laiptais... O močiutė ėjo. Žinau, ji atsiliko. Ir išbėgome į kiemą. :) Aš uosčiau žolę, namo sieną. Tada šeimininkės nuėjo atsisėsti. O aš likau uostyti medžių. Tuomet Gabija mane paėmė. Aš pamačiau šeimininkę sėdinčią ant suoliuko, o prie jo buvo keistas baltas daiktas, kurį žmonės vadina šiukšliadėže... Hmmm... Jis dvokė šunimis ir katėmis. Man tas keistas kvapas nepatiko, todėl, ėmiau trintis, taip palikdama savajį. Jau taip ilgai... Atrodė, jog kvapelis nenusivalys manuoju... Tryniau kailį kol kvapas ant tos šiukšlių dėžės tapo mano. Taip, galima sakyt - aš palikau savo kvapą. Taip žymėjau teritoriją, kurioje buvau. ;) tada ir ant suoliuko kvapą savo palikau... Biški pabodo man tas suoliukas ta šiukšliadėže... Tai nuėjau pasižvalgyti. Pievoje augo keli medžiai, o tolėliau ir daugiau. Tada ir močiutė prabilo man:
- Kur eini?
Aš greit ir nurisnojau kaip arkliukas, atgal. Saulė ryškiai švietė... Buvo karšta. Sugalvojau pasivolioti! Baltas mano pilvukas spindėjo saulėje... Buvo taip gera!
Tuomet močiutė kažką pamatė ir nuėjo ten... Aš aišku iš paskos. Išpradžių nemačiau to dalyko, bet vėliau pamačiau... Katiną!!! Išriečiau nugarą ir prie jo priėjau... Jaunas ir dar melsvas! Mes apsiuostėme. Aš nė už ką nenorėjau jo prisileisti. Jis manęs išsigando ir nuėjo toliau. Pradėjo dar ir voliotis! Močiutė jam pilvuką paglostė... Aš stovėjo prie jos šono ir stebėjau. Nepatiko man tas katinas! Tuomet ėjome pavaikščioti. Ir vėl tas suoliukas... Och... Vėl pasivoliojau. Ir nuobodu... Pavalgiau žolės. Ėjome arčiau namų... Vėl pavalgiau žolės... Tuomet šeimininkė sugalvojo eiti į miškelį! Geras sumanimas. :) Ir ten ėjome. Pamačiau kelią. Tačiau tame kelyje kur ėjome mašinų nebuvo, o kitame tiesiog tuzinas! Pamačiau pūšis. Ir prisiminiau tą vietą... Čia buvo ir suoliukai... Ir staliukas... Bet kur jie?! Vietoj to, kad juos rastumėmė radome tik pilną šiukšlių... :( Vienintelis išlikęs dalykas - suoliukus prilaikęs akmenukas... Dabar tik jis teliko iš visų... Šiukšlių buvo pilna... Šeimininkė ant vieno butelio perskaitė: ,,Pomidorų sultys'', o aš tik pažiūrėjau į buteliuką... Fu... Ir nuėjau toliau. Ten matėsi daugybė pakelių ir dar vienas butelis. Močiutė paėmė mane ant kelių... Aš ramiai sėdėjau. Šeimininkė šakaliais, žabarais iššlavė pūšų spyglius. Na jau ir ėjome... Dar pasėdėjome... O tada ir namo. Įėjome į laiptinę... Aš greitai bėgiojau laiptukais... Ir tuojau įėjome namo... Nubėgau į kambarį... Čia tikrai mūsų namai!
Iki. Beje, man net nereikėjo pavadėlio! :)