Aš mirsiu, nes pasaulyje man vietos nebėra.

Akimirksniu prabėga mano viltys,
Kada nors vėl pabėgti pas tave,
Bet grotos, metalinės spynos,
Užrakino amžiams - kalinę mane.

Širdies gilumoje matau likimą,
Netrukus pasitiks mane mama,
Seniai svajojau aš pas ją nuvykti,
Bet grįžt atgal aš negalėsiu niekada.

Aš susitaikiau, viską aš išversiu,
Paliksiu šį pasaulį su šypsena veide.
Nesikankinsiu, tiesiog užsirakinsiu,
Tyliojoje širdelės gelmėje.

Tada keliausiu kur regėsiu,
Kur saulė niekada tenai nešvies,
Kur naktys tamsios ir žvaigždėtos,
Pasaulis sutelpa delnuos.

Juk aš nereikalingas, aš benamis,
Kalėjimas – manieji štai namai.
Geriau aš dingsiu, nei gyvensiu,
Kur pasaulio - atrodo per mažai.

*p.s. (jei nesupratote minties) eilėraštį kūriau apie gyvūną kuris gyvena prieglaudoje. Ir kur tų gyvūnų laikas suskaičiuotos, jei neatsiranda žmonių kurie išgelbėja juos nuo mirties. :)
Tikiuos, kad patiko.