Turejome kaciuka...

Vyko panoramoj kaciu pievele.Mes dar tada neturejome kaciuko.Tad kai mes su drauge nusprendeme pasivaikscioti po parduotuves,tetis slapta paeme kaciuka.Kai mes su drauge grizom,musu lauke siurprizas-maziukas,labai grazus kaciukas!!! nu kas toliau? parsivezeme ji namo,glostem,kalbinom,dziaugemes.Taciau vakare jis eme vemti.Is pradziu galvojom gal nieko tokio,stresas.Taciau kita diena buvo dar blogiau.Jis veme ir neejo i katiniska dezute,nenorejo esti ir blogai jautesi.tai buvo ir kita diena,taciau tevai nusprende-nuvesti pas veterinara.Tai ir isvaziavo.As vaziuoti-nesiryzau.Tik sedejau ir tramdziau asaras.
Grizta tevai vakare,dezuteje sedejo kaciukas.Tevai paaiskino:
-Veterinaras nezino kas jam atsitiko,bet dabar kaciukui teks leisti lasaline.
Nu va galvoju,gal praeis ir truputi apsiraminau.
Isejau su draugem i kiema.Zaidziam,dukstam,plepam.Ir tada paraso mama:
-Uzeik namo.
Galvoju-nieko blogo,sesta valanda,kaiptik tokiu laiku valgom.Ir einu namo. Uzeinu i buta.Ir zinoma mano pirmas klausimas-Kur Kaciukas?
Tevai taria:
-Kaciukas zuvo,neisgyveno.
As stovejau,riedejo asaros,viskas akyse aptemo.Emiau verkti,stipriai,rekti,viska trankyti.Taip baisu dar nebuvo.
Paaiskejo tai,kad kaciuka nuveze pas kita veterinara,o ten ji pasieme,apziurejo ir pasake: -kaciu maras.Neimanoma pasveikti.Ir jis neisgyvens.
Daug skausmo ir kanciu patyre vargselis,bet gerai,kad pabuvo vos penkias dienas,nespejom labai viens porie kito prisiristi.Visvien skaudu,vien pagalvojus nesusitvardai.Gelia sirdi,rieda asaros.Bet ka padarysi,gyvenimas tesiasi.Is pradziu nedrisome isigyti katinuko.Bet po to pagalvojau-o gal pabandyti,gal prisirisim viens prie kito ir jis ilgai pas mus bus.Pasiuliau tevams.Surizikavom.Ir isigijom musu dabartini Pukeli. Visiem,kurie neteko katinuku pasiulyciau paimti dar viena katinuka,nes gali buti taip,kad kaciukas ir turejo zuti.Bet ismokit gyventi ir toliau.Ir jei taip mylit kaciukus,paimkit dar viena,surizikuokit,ir gal jus su juo tapsit labai geri draugai,o jis jums pakeis gyvenima...