Kaip aš radau namus :)

dabar gyvenu šiltuose ir jaukiuose namuose. Bet ne visada buvo taip. Gyvenau kieme: vasarą, kol švietė saulutė nebuvo nieko geriau kaip gulėti pievelėje ir žaisti su broliuku dvyniu :) tačiau, greit viskas baigėsi... Prasidėjo liūtys, o pasislėpti neturėjau kur :/ Bandžiau slėptis po medžiu, bet lietus būdavo per stiprus. galų gale peršalau ir pasigavau ne tik slogą, bet ir supūliavo akytė. Prie visų nelaimių mane paliko ir brolis, pareiškęs, kad aš per silpnas ir kad dar ir jį užkrėsiu. pasijutau bejėgis.. pradėjau bendrauti su žmonėmis. Jų buvo daug, kartais sena moteriškė įpildavo man pieno...kartais berniųkščiai mesdavo į mane akmenuką - taip ir nežinojau geri tai padarai ar žiaurūs...Tačiau ir toliau laukiau šalia jų namų. taip ir leidau dienas, o akį vis labiau skaudėjo. Nieko padaryti negalėjau, nes net praustis veiduko dar nemokėjau.
vieną dieną mano kieme pasirodė nauji žmonės. Jie kas vakarą pasirodydavo ir kalbėdavosi tarpusavyje. Pamatę mane nusišypsodavo ir pakviesdavo prieiti.. o tada paglostydavo. koks tai geras jausmas! aš net murkti pradėdavau. Keletą vakarų mes taip draugavom, kol vieną lietingą vakarą jie mane paėmė į glėbį ir pradėjo neštis kartu. pradžioj išsigandau, bet priešintis nepajėgiau, nes buvau šlapias ir sušalęs. Greit mane paleido - tai buvo kažkokia keista vieta, nei žolės, nei medžių, bet nepaprastai šilta :)
Pradžioje galvojau , kad jie nori mane nuskriausti, nes pradėjo pilti ant manęs vandenį ir trinti smirdančiu skysčiu, tačiau vėliau jie mane vis glostė,davė paėsti ir įpylė pienuko.
Dabar aš vis dar gyvenu su jais, ir labai džiaugiuosi - jie išgydė mano akytę, kasdien maitina mane ir lepina, o kartkartėm leidžia kartu su jais eiti į kiemą:) Aš taip pat stengiuosi būti geras, rytais juos žadinu ir bandau pralinksminti rodydamas kaip reikia žaisti:)
Tokia mano istorija, pasaka, kuri baigėsi laimingai :D