...O dabar...aš žudikas...nenoriu tokiu būti...

...ak koks laimingas aš buvau vakar,laimėjau Rusijos tinkle savaitės kačiuką,mane visi mylavo,glostė...deja...palikau vienas namuose,ir kaip man ten pavyko atsidaryti duris į tą kambarį,kur buvo mano geriausi draugai-žuviukas gaidukas Lujis ir dar dvi panelės-gaidukės...ak kaip aš juos visus myliu,o ypač mylėjau Lujį...mes kartu parėjome į tuos namus...verkiu,pykstu ant savęs,nes Lujo...deja,nebėra...ką aš padariau...Akvariumukas buvo tarp televizoriaus ir spintutės krašto...o aš ten mėgdavau į tarpą įlisti ir gražiai bendrauti su Lujumi...kaip man nutiko,nežinau,pastūmiau,nukrito akvariumukas,Lujis iškrito.....o varge...namie nieko nebuvo...aš tampiau,žaidžiau su juo...man atrodė kitaip...jis MIRĖ....grįžo netikėtai šeimininkas ir viską rado...oi kaip greit grįžo mano jaunoji draugė...ji mane labai labai barė,smerkė...nėra žodžių....nutraukė visus draugystės ryšius su manimi(jei gelbės tai senoji šeimininkė,nors supykęs įkandau jai į ranką,tai kažin...)jaučiausi kaltas...bet ką daryti...gaila man Lujo draugelio,krapštau su kojele tuščią akvariumą,o jo nebėra....Ką man daryti...kaip atsiprašyti?
Čia ištrauka iš mano jaunosios šeimininkės gedulo ir bausmės man,ką daryti....

Šiandien...laidotuvės.... Mano Lujis buvo ką ik nužudytas katino.... Markizo:( Dar jis lenda į akis dabar. Viskas draugystė baigta su katinu. Nužudė mano Lujį.... Žudikas. Ar yra kačių kalėjimas? Uždarysiu visai amžinybei ten. Sukandžiojo Lujį, nukandžiojo žvynus, uodegą, suvėlė su plaukais.... Tarsi koks beširdis... Gyvulys!!! Kažin, kad aš jo motiną sukandžiočiau. Dabar prie tuščio akvariumo lenda. Ir kaip atsidarė tas duris?... Dievai žino....



Išėjo… iš kur negrįžta niekas, Palikęs svajones, godas, namus… Visiems širdy gėla gili išlieka Ir skausmas, kad daugiau Jo nebebus.



Tik brangus prisiminimas liko, Juodas gedulas, skaudi rauda. Niekas kitas negalės pakeisti Mylimo Lujo niekada.



Mirtis ateina ir neklausia, pasiima patį brangiausią – gyvenimą.



Nepareis, nesugrįš, nepabels į duris,

Nors iš skausmo ir plyštų širdis.

Amžinybėj tylioj jis ilsėsis ramiai,

Tik sapne kai kada aplankys.



Gyvenimas - negailestingas,

Nežiūri amžiaus, nei jausmų.

Į amžinybę pasikviečia

Brangiausius mums irArtimiausius iš visų.



Amžiams užsimerkė Tavo akys.

Lūpos neprabils jau niekada.

Liko tuštuma, liepsnelės žvakių

Ir prisiminimas - lyg negyjanti žaizda.



Liūdėsit Jūs, bet laikas gydys skausmą -

Brangaus Lujo juk niekas negrąžins.

Tuščiasi akvariumas švies netektim iš tolo,

Nors grįžti ten skubėsit su viltim.



Netektis. O gal žvaigždė?

Išsivedė brangiausią Lujį.

Lemtis. O gal gyvenimas?

Paliko begalinį skausmą.



Ilgas kelias dar buvo keliauti,

Bet kodėl Tu taip greit pražuvai?

Gyvenimui vainiką pynei,

Bet nebaigtą jį palikai.



Tokia skaudi ir netikėta ši mirtis.

To sopulio niekam neišmatuoti.

Gyvybės kainą žino tik Lujo širdis,

Kuri nemoka imti, o tik duoti.