Mano Vytukas

Mes taip ilgai buvome kartu,pasiglemžė ligos ir senatvė.Dar tik prižiūriu kapelį.Nors draugai,giminės stengesi sumažinti mano skausmą ir padovanojo nuostabujį Diną,bet Vytkos niekada nepamiršiu ,kasdien praeinu pro kapelį,apsodintą gėlėmis ir nuostabų krūmą pasodinau,visada suspaudzia širdį.Turėjau tokį graugą ,kad prie manęs niekas negalejo net prisiliesti,puldavo kaip šuo.valgem ,miegojom,televizoriu žiurejom,maudemes kartu,nuo manęs nesiptraukė nė per žingsnį.Kartą išvažiavome į Palangą 2 dienom,o jį palikom...Prižiūėtas buvo,pašertas,bet man ilgai to neatleido visą savaitę ignoravo mane,tesiog atrodė ,kad manęs nėra praeinai lyg niekur nieko...Tai buvo unikalus katinas ,jei viską aprašyti knyga išeitų...Linkiu labai myleti ir saugoti savo mažiuosius draugus......