Bone
Mice
Dovanojama Mišrūnė
Paskelbta: 2015-05-27 11:52:18 Peržiūrėta: 808
(Skelbimas negalioja)
Per
Rohaną, per pelkes ir laukus atsklendžia Vėjas – tai svetys Vakaris
Paliečia
miesto sienas ir vartus. „Klajokli Vėjau, ką šnabždi man šiąnakt?
Ar
garsas Boromiro žingsnių neramių dar tebeaidi šviesoje žvaigždžių?“
„Aš
jį mačiau – septynios srovės žirgą nešė per vandenis plačius, tie vandenys
pilki,
Mačiau
jį tyruose keliaujant drąsiai, bet dingo jo žvaigždė tamsioj nakty.
Didvyrį
daug šešėlių apgaubė šaltų, ir nebesiekia mano žvilgsnis jo akių.
Galbūt
Šiaurys, kuris po tyrus vaikšto, ką nors regėjo, gal jis pasakys,
Ar
negirdėjo rago Boromiro, kai šis jį pūtė paskutinįsyk“.
(J. R. R. Tolkien „Žiedų valdovas. Dvi tvirtovės“)
Ši citata ir vardas skambėjo
galvoje, kai teko sudalyvauti vieno be galo ištvermingo ir ištikimo katino
gelbėjimo istorijoje.
Viskas prasidėjo, kaip ir
kiekvieną sykį, labai netikėtai. Turėjome važiuoti paleisti laukines katytes po
sterilizacijų į gyvenamas teritorijas, kai suskambo telefonas. Skambino geroji
Vinčų gatvės šerėja Valentina ir maldavo pagalbos vienam be galo sumuštam ir
kraujais aplipusiam katinui. Kadangi esame susidūrę su hiperbolizuotomis
situacijomis, o laiko labai neturėjome, perklausėme „Ar katinėliui tikrai
blogai?“, gavome atsakymą – „Taip, labai, bijau nuo jo pasitraukti“. Sutarėme,
kad šerėja palauks mūsų, o mes eilinį kartą metę visus planus ir paprašę kitos
šerėjos palaukti laukinukių katyčių, išlėkėme pas šį katiną.
Atvažiavus pamatėme tikrą
kančios iškreiptą snukelį. Ne tiek fizinės kančios, bet psichologinės. Katinas
gulėjo apleisto pastato nišoje padarytame guoliukyje, visas susisukęs iš
skausmo ir tiesiog nejudėjo. Jo žvilgsnis nereagavo į mus, buvo nukreiptas
kažkur tolyn... Akivaizdžiai matėsi grumtynių su kitais katinais žymės –
apdraskytas snukis, kastinės žaizdos prie kaklo ir šone, sumušta nosis ir akis,
nuo sumušimo ar nuo gyvenimo gatvėje bėganti nosis. Bijojome, kad iš netikėtumo
katinas gali pabėgti, kai mes bandysime jį paimti, tad labai atsargiai su dar
vienos savanorės pagalba jį perkėlėme į boksiuką, kad tik jis patirtų mažiau
skausmo, bet nesulaukėme beveik jokios reakcijos...
Nuvežus į kliniką paaiškėjo,
kad jis iš tiesų buvo smarkiai susimušęs su kitais katinais ir nuo to jam
skauda visą kūną, pūliuoja akis, žaizdose pilna žemių. Katinas buvo paliktas
vet. klinikos stacionare, išgydytas ir kastruotas. Deja, paaiškėjo, kad
muštynių metu (neaišku, ar šių, ar ankstesnių, nes pas jį yra ir senesnių
randų), katinas yra užsikrėtęs FIV ir negali gyventi su kitais katinais.
Iš pradžių stebėjomės, kad
katinas gali rodyti tokią apatiją nuo sumušimų, bet tolimesnė istorija ir
faktai apie jo patekimą į gatvę sudėliojo visus taškus ant i. Boromiras
(nežinome jo ankstesnio vardo) prieš gerus metus laiko turėjo namus –
šeimininką, kuris juo rūpinosi, mylėjo, maitino. Viskas buvo tarsi pasakoje,
kol jis nepradėjo ženklinti teritorijos (kaip žinome, nekastruotiems katinams
tai būdinga), o jo mylimas šeimininkas rado „puikų“ būdą išspręsti problemą –
išmetė Boromirą lauk, o vietoj jo įsigijo šunį. Boromiras būdamas ištvermingas
ir drąsus susirado netoliese esantį apleistą pastatą, kuriame apsigyveno.
Pasirodo, buvęs „šeimininkas“ dar kurį laiką į tą pastatą nešdavo jam maisto,
bet pamatęs, kad netoliese vaikšto laukines kates šerianti moteris, tai daryti
nustojo. O Boromiras visus tuos metus stebėjo, kaip jo kadaise mylėtas žmogus
kasdien po kelis kartus per dieną išeina pasivaikščioti į lauką su savo nauju
augintiniu... Kiek dvasinės stiprybės reikia turėti, kad kasdien matytum tave
išdavusiojo laimę? Kiek ryžto reikia, kad nepasiduotum gyvenimo neteisybei ir
kovotum dėl savo būties, dėl savo išlikimo su kitais, likimo nuskriaustais?
Manome – daug, todėl ir pavadinome šį didį katiną Boromiru.
Deja, atėjo laikas, kai
Boromiras nusprendė pasiduoti, tą dieną, kai mes jo atvažiavome, jo akyse visai
nesimatė noro gyventi. Todėl sužinoję šią istoriją niekaip negalėjome jo
paleisti atgal ir vėl leisti pajusti išdavystės skausmą. Kadangi Boromiras – FIV
nešiotojas, buvo labai sunku rasti jam globą, bet šiuo atveju sutiko pagelbėti
vienos savanorės bičiulis, kuris kaip tik mąstė, jog nori katino. Įkalbinėjimai
ir noras padėti likimo nuskriaustam katinui lėmė, kad Boromiras šiuo metu turi
saugų prieglobstį ir gali mėgautis namų šiluma.
Deja, neturime nuotraukų, kaip
Boromiras atrodė prieš mums jį atvežant į kliniką, kadangi vienos savanorės
telefonas tuomet buvo išsikrovęs, o kita tiesiog visai pamiršo paveiksluoti,
tuomet mums rūpėjo kuo greičiau suteikti pagalbą likimo iškankintam katinui.
Šiame pagalbos prašyme Boromiras – jau pasveikęs ir atsigavęs namų globoje.
http://www.gyvunupaieska.lt/lt/animal/view/id/42244
„Miesto katė“ VšĮ
http://www.gyvunusterilizacija.lt
Rohaną, per pelkes ir laukus atsklendžia Vėjas – tai svetys Vakaris
Paliečia
miesto sienas ir vartus. „Klajokli Vėjau, ką šnabždi man šiąnakt?
Ar
garsas Boromiro žingsnių neramių dar tebeaidi šviesoje žvaigždžių?“
„Aš
jį mačiau – septynios srovės žirgą nešė per vandenis plačius, tie vandenys
pilki,
Mačiau
jį tyruose keliaujant drąsiai, bet dingo jo žvaigždė tamsioj nakty.
Didvyrį
daug šešėlių apgaubė šaltų, ir nebesiekia mano žvilgsnis jo akių.
Galbūt
Šiaurys, kuris po tyrus vaikšto, ką nors regėjo, gal jis pasakys,
Ar
negirdėjo rago Boromiro, kai šis jį pūtė paskutinįsyk“.
(J. R. R. Tolkien „Žiedų valdovas. Dvi tvirtovės“)
Ši citata ir vardas skambėjo
galvoje, kai teko sudalyvauti vieno be galo ištvermingo ir ištikimo katino
gelbėjimo istorijoje.
Viskas prasidėjo, kaip ir
kiekvieną sykį, labai netikėtai. Turėjome važiuoti paleisti laukines katytes po
sterilizacijų į gyvenamas teritorijas, kai suskambo telefonas. Skambino geroji
Vinčų gatvės šerėja Valentina ir maldavo pagalbos vienam be galo sumuštam ir
kraujais aplipusiam katinui. Kadangi esame susidūrę su hiperbolizuotomis
situacijomis, o laiko labai neturėjome, perklausėme „Ar katinėliui tikrai
blogai?“, gavome atsakymą – „Taip, labai, bijau nuo jo pasitraukti“. Sutarėme,
kad šerėja palauks mūsų, o mes eilinį kartą metę visus planus ir paprašę kitos
šerėjos palaukti laukinukių katyčių, išlėkėme pas šį katiną.
Atvažiavus pamatėme tikrą
kančios iškreiptą snukelį. Ne tiek fizinės kančios, bet psichologinės. Katinas
gulėjo apleisto pastato nišoje padarytame guoliukyje, visas susisukęs iš
skausmo ir tiesiog nejudėjo. Jo žvilgsnis nereagavo į mus, buvo nukreiptas
kažkur tolyn... Akivaizdžiai matėsi grumtynių su kitais katinais žymės –
apdraskytas snukis, kastinės žaizdos prie kaklo ir šone, sumušta nosis ir akis,
nuo sumušimo ar nuo gyvenimo gatvėje bėganti nosis. Bijojome, kad iš netikėtumo
katinas gali pabėgti, kai mes bandysime jį paimti, tad labai atsargiai su dar
vienos savanorės pagalba jį perkėlėme į boksiuką, kad tik jis patirtų mažiau
skausmo, bet nesulaukėme beveik jokios reakcijos...
Nuvežus į kliniką paaiškėjo,
kad jis iš tiesų buvo smarkiai susimušęs su kitais katinais ir nuo to jam
skauda visą kūną, pūliuoja akis, žaizdose pilna žemių. Katinas buvo paliktas
vet. klinikos stacionare, išgydytas ir kastruotas. Deja, paaiškėjo, kad
muštynių metu (neaišku, ar šių, ar ankstesnių, nes pas jį yra ir senesnių
randų), katinas yra užsikrėtęs FIV ir negali gyventi su kitais katinais.
Iš pradžių stebėjomės, kad
katinas gali rodyti tokią apatiją nuo sumušimų, bet tolimesnė istorija ir
faktai apie jo patekimą į gatvę sudėliojo visus taškus ant i. Boromiras
(nežinome jo ankstesnio vardo) prieš gerus metus laiko turėjo namus –
šeimininką, kuris juo rūpinosi, mylėjo, maitino. Viskas buvo tarsi pasakoje,
kol jis nepradėjo ženklinti teritorijos (kaip žinome, nekastruotiems katinams
tai būdinga), o jo mylimas šeimininkas rado „puikų“ būdą išspręsti problemą –
išmetė Boromirą lauk, o vietoj jo įsigijo šunį. Boromiras būdamas ištvermingas
ir drąsus susirado netoliese esantį apleistą pastatą, kuriame apsigyveno.
Pasirodo, buvęs „šeimininkas“ dar kurį laiką į tą pastatą nešdavo jam maisto,
bet pamatęs, kad netoliese vaikšto laukines kates šerianti moteris, tai daryti
nustojo. O Boromiras visus tuos metus stebėjo, kaip jo kadaise mylėtas žmogus
kasdien po kelis kartus per dieną išeina pasivaikščioti į lauką su savo nauju
augintiniu... Kiek dvasinės stiprybės reikia turėti, kad kasdien matytum tave
išdavusiojo laimę? Kiek ryžto reikia, kad nepasiduotum gyvenimo neteisybei ir
kovotum dėl savo būties, dėl savo išlikimo su kitais, likimo nuskriaustais?
Manome – daug, todėl ir pavadinome šį didį katiną Boromiru.
Deja, atėjo laikas, kai
Boromiras nusprendė pasiduoti, tą dieną, kai mes jo atvažiavome, jo akyse visai
nesimatė noro gyventi. Todėl sužinoję šią istoriją niekaip negalėjome jo
paleisti atgal ir vėl leisti pajusti išdavystės skausmą. Kadangi Boromiras – FIV
nešiotojas, buvo labai sunku rasti jam globą, bet šiuo atveju sutiko pagelbėti
vienos savanorės bičiulis, kuris kaip tik mąstė, jog nori katino. Įkalbinėjimai
ir noras padėti likimo nuskriaustam katinui lėmė, kad Boromiras šiuo metu turi
saugų prieglobstį ir gali mėgautis namų šiluma.
Deja, neturime nuotraukų, kaip
Boromiras atrodė prieš mums jį atvežant į kliniką, kadangi vienos savanorės
telefonas tuomet buvo išsikrovęs, o kita tiesiog visai pamiršo paveiksluoti,
tuomet mums rūpėjo kuo greičiau suteikti pagalbą likimo iškankintam katinui.
Šiame pagalbos prašyme Boromiras – jau pasveikęs ir atsigavęs namų globoje.
http://www.gyvunupaieska.lt/lt/animal/view/id/42244
„Miesto katė“ VšĮ
http://www.gyvunusterilizacija.lt
|
| Veislė: | Mišrūnė |
| Miestas: | Visi |
| El. paštas: | info@miestokate.lt |
| Telefono nr.: | 864272761 |
Nuotraukos
|
|
|
