Dovanojama Mišrūnė

Dalinamės Kaštono laišku, kurį perdavė jį globojanti Aušra:"Sveiki, Aš esu Kaštonas, kodėl mane nusprenė taip pavadinti
sužinosite netrukus, ir tikrai pažadu, kad istorija bus įdomi ir kupina
veiksmo! Atsiradau žirmūnų gatvės daugiabučio kieme prieš keletą
dienų, šiame kieme niekada nebuvau buvęs, todėl buvau labai išsigandęs
ir pasimetęs... Prieglaudos savanoriai spėlioja, kad turbūt į šį kiemą
atkeliavau per klaidą, besislėpdamas po mašinos kapotu - sutranzavau
savo kelionę į laimę! Bet apie laimę papasakosiu vėliau. Mane
kieme pamatė pora, kuri visus vietinius katinėlius čia žino ir iškart
suprato, kad mano atsiradimu reikia susirūpinti ir kažką daryti. Buvau
skaniai ir sočiai pamaitintas, tačiau iš tos baimės slėpiausi kaip
galėdamas ir eiti kartu tikrai nesiruošiau! Na o kitą rytą
išaušo nauja diena, kurią likimas man buvo pažadėjęs su dideliais
išbandymais... Mano maitintojai ryte atsikėlę išėjo manęs ieškoti,
tačiau, deja, niekur nerado... Iš tiesų aš buvau visai netoliese, tik
truputį aukščiau negu manęs ieškojo... Kaip aš atsidūriau tokiose
aukštybėse nė pats pasakyti negaliu, o gal norėjau pas tuos malonius
žmones pats nukeliauti...? Taigi padariau didelę rytinę staigmeną - kaip
man atrodė, o jų pavadinta "didele, didele bėda". Grįžę po mano rytinių
paieškų pora nuėjo į balkoną atsigerti kavos ir spėkit ką pamatė??? Ogi
mane - įsikorusį į šalia daugiabučio augantį Kaštoną, aukštyje sulyg
5aukštu(nuotrauką rasite žemiau). Sėdėjau įsikniaubęs į ploniausią
šakelę ir nė nenumaniau, ką dabar man daryti... Buvo taip baisu, kad nė
žiūrėti nenorėjau... Taigi "didelę bėdą" t.y. Mane buvo nuspręsta
gelbėti. Ir Jūs nepatikėsit - manęs gelbėti atvažiavo dvi gaisrinės
mašinos ir ko ne10 gaisrininkų! Žinoma, tą akimirką aš tuo visai
nesidžiaugiau, nes kiekvienas bandymas prie manęs priartėti man atrodė
kaip mirties nuosprendis, tačiau jie nenuleido rankų, o aš vis laikiausi
įsikniaubęs į tą kelių centimetrų storumo šakelę... Po ilgų bandymų
gaisrininkams ropštis į medį, bandymų mane nuimti ar nukratyti pasigirdo
sirenos - pasidarė dar baisiau... Aplink kaštoną stovėjo minia žmonių
ir į mane žiūrėjo krapštydami galvas - kas man tokiam mažam padarėliui
šovė į galvą užsiropšti į tokią aukšybę, svarstė jie... Galų gale
pamačiau, o gal jau ir nieko nebemačiau iš tos baimės susigūžęs, o tik
pajaučiau, kaip prie manęs su gaisrinės mašinos pakėlėju artėja žmogus
ir tiesia į mane rankas. Tą akimirką maniau tai paskutinės mano gyvenimo
sekundės - žmogumi pasitikėti nebuvau linkęs... Tik miglotai prisimenu
kaip viskas įvyko ir aš atkeliavau į namus, kokiuose dar niekad nebuvau
buvęs. Visas purvinas ir pajuodęs nuo mašinos tepalų, išsigandęs ir
nesuvokdamas, kas dabar su manimi nutiks, didelėmis baimės pilnomis
akimis žiūrėjau į tuos du dvikojus žiūrinčius į mane pro dėžutės
groteles... Jie žiūrėjo ir kalbėjosi ir ištiese į mane ranką, kurios
labai labai labai išsigandau, bet... Bet! Pasirodo taip gera, taip gera,
kai žmogus savo rankomis tave liečia ir ausį pakaso, kailiuką paglosto,
kaip man tai patiko, pats nė nesupratau, kaip staiga pradėjau murkti ir
prašyti daugiau... O dabar aš čia, naktį jau miegojau lovoje, o
koks jau tos lovos minkštumas, negaliu nustoti letenėlėmis minkyti!
Lauke tokios nebuvo. O jau konservų skanumas, o jau tu žmogaus rankų
švelnumas... Aišku per naktį iš laukinio kačiuko naminiu netampama, bet
pažangą aš darau - vakar išsimaudžiau ir išmokau daug ir meiliai
bučiuotis, murkiu be perstojo kai tik mane paliečia, tačiau dar truputį
išsigąstu netikėtų garsų ir judesių, tada mano laukinuko prigimtis
atgimsta ir bėgu slėptis, bet šitie du žmonės manęs nepalieka ramybėje -
susiranda mane siauriausiame kampelyje ir vėl ima myluoti, ir aš tada
vėl nieko nebebijau ir jaučiuosi laimingas! Tokia tad mano viena baisiausių ir turbūt sėkmingiausių dienų mano gyvenime.
O dabar aš ieškau namų! Kur mane mylėtų, sočiai maitintų ir daug su
mani žaistų ir myluotų, nes tada aš jaučiuosi labai laimingas...
Kol aš dar mažas mane vadina Mosiku, nes turiu dideles ausis ir esu
panašus į lapiuką, o kai užaugsiu sakė mano vadras bus Kaštonas, nes
tokios istorijos negalima pamiršti.:) Kartu nuo kaštono medžio dar ir lapelį su manimi nuskynė, tai dabar turėsiu suveryną.:) Kartu su savo gelbėtojais Aušra Rekašiūtė ir Aleksandr Lapušinskij
bei Všį "Naminukai" noriu padėkoti Vilniaus gaisrinės Ateities
Gaisrininkų brigadai bei Antakalnio-Šilo brigadai, kurie nepaliko manęs
bėdoje.:) Ir vos nepamiršau, manes net tv3 buvo atvažiavę nufilmuoti, tik, dėja, į gelbėjimo operaciją nespėjo...:) Pagalvokite, gal būt Jūsų namuose trūksta kaip tik manęs?:)"
http://www.gyvunupaieska.lt/lt/animal/view/id/72759
„Naminukai“ VšĮ
http://www.naminukai.org

Veislė:	Mišrūnė
Miestas:	Visi
El. paštas:	info@naminukai.org
Telefono nr.:	868496937

Nuotraukos