Antras skyrius - Sunki naktis

Stengemės niekuom neišsiskirti iš paprastų laukinių, benamių kačių, bet sekėsi lygiai taip pat kaip atrodyti panašiam į namą. Dauguma kčių buvo labai nedraugiškos ir mus vadindavo pasipūtusiais. Viena mišrūnė drįso mus išvadinti visokiausiais žodžiais, bet per daugausiai neįsižeidėme, vis geriau kažką išgirsti žodžiu, nei gauti smūgiu. Tikiu, kad žodis gali labiau įžeisti ir parklupdyti žmogų, nei smūgis, bet šį kart viskas kitaip. Šį kart nei vienas iš mūsų trijų nenorėjome kentėti, o į beprasmius benamių žodžius net nekreipėme dėmesio. Brolis norėjo pulti tas laukinukes, bet mes su mama jį sudrausminome, priminėme, kad tikrai kilmingas kačiukas bus geraširdis visiems – tiek blogiems, tiek geriesies kačiukams.
Netrukus pradėjo pūsti žvarbus vėjas ir pasidarė labai šalta. Su mama ieškojome tokios šiltos vietos, kur galėtume atsipūsti ir nors valandėlę nusnūsti. Norėjau sapnuoti save, brolį, mamą, laimingą mūsų šeimą, bet vietoj to, kai susiradome kartoninę dėžę, kurioje galėjome slėptis ir mirtinai nesušalti, aš sapnavau košmarą. Košmare buvau ir aš, ir brolis, ir mama, bet buvome vieni, net neaugo toje vietoje žolė, nežydėjo obelys. Visi susigūžę verkėme ir maldavome pasigailėti. Tuo met pasirodė keista, didelė ranka ir pačiupusi mano brolį sužeidė, čiupusi mamai už kaklo bandė smaugti ir tuomet aš...
Žagtelėjau. Mama sunerimusi stryktelėjo link manęs ir atsigulė šalia. Pajutau ją, jos kojas, veidą, jos beribę meilę ir šilumą. Trūksta žodžių apsakyti kokia nuostabi yra mano mama, kokia didvyrė – mano didvyrė.
Negalėjau užmigti, o naktis nebuvo net įpusėjusi, tad ėmiau galvoti apie keisčiausius dalykus. Pradėjau galvoti apie tėtį. Ar galite įsivaizduoti, aš jo net nesu matęs... Ir kaip tik dabar, kaip tik čia pradėjau apie jį galvoti. Kažin kokios spalvos jo kailiukas buvo... Kokios jo akys ryškumo? Galbūt taip pat žerėjo kaip ir brolio? O ar jis mus myli ir prisimena?
Kadangi mes miegojome paprastoje kartotinėje dežėje - viską mačiau. Tas langas buvo lyg didelės neužsidarančios durys. Ir staiga, taip pro tas duris praslinko šešėlis, didelis šešėlis. Jau galvojau, kad puls mus, bet jis nupėdino link šiukšlių dėžės, kitaip konteinerio. Girdėjosi kaip šešėlis knisosi konteineryje, kaip mėtė šiukšles. Tiesą sakant, labai išsigandau, nes dar niekuomet negirdėjau tokio dundančio garso.
Praėjo keletas valandų, bet vis da negalėjau užmigti, todėl vėliau net nebesistengiau. Neturkus pajutau kaip brazda brolis, bet tuojau jis nutilsta ir kietai užmiega toliau. Ir kodėl brolis gali ramiai miegoti? Kodėl aš taip negaliu? Ir tuomet prisiminiau kelis būdus kaip lengviau užmigti. Pirmiausias būdas į galvą šovė toks: avelių skaičiavimas. Mintyse atsirado begalė avelių ir kiekvieną skaičiavau, kaip koks piemenėlis. 1,2,3,4,5,6,7,8,9... 20,21,22... 100! Ir sulyg šimtuoju skaičiumi užmigau, bet ilgai nemiegojau, nes mane vėl aplankė košmaras ir vėlgi tas pats! Ir vėl buvau aš ir mama, ir brolis. Ir vėl ten nieko nebuvo, jokių žydinčių obelų, neskraidė net drugeliai... Ir vėl pasirodė didžiulė ranka... Supratau, kad sapnas keičiasi, supratau, kad pabaiga bus kitokia. Ta didelė ranka šį kart nečiupo mano brolio, šį kart ta didelė ranka paėmė mane už pakarpos ir metė link to šiukšlių konteinerio...
Ir nuskambėjo didelis dundesys, tas gyvūnas, kuris knisosi konteineryje išmetė kažkokį didelį skardinį daiktą. O aš iš to siaubo ir vėl padariau balutę... Nejaugi aš esu toks skystas? Visą laiką dėl kažkokių nesąmonių apsisisioju. Nelemtos akimirkos...
Dabar jau atsimerkęs gulėjau ne aš vienas, šį kart atsibudo ir mama, ir brolis. Pagalvojau, kad jau rytas, bet šviesos už neatsidarančių durų nebuvo. Vien tamsa, tyki tamsa. Ir nieko juk negali padaryti, kai taip nutinka, kai naktis atrodo begalinė ir galvoji, kad niekada nebematysi šviesos, nors tikrai žinau, kad taip nebus. Ir vėl po kelių valandų išvysiu dienos šviesą, ir vėl kartu su mama keliausime kažkur kitur, tikiuosi ten nebus taip šalta, kaip čia.
Galbūt ten kažkur švies saulė visą parą ir niekad nenusileis, galbūt visąlaik bus vasara, nors ištikųjų žinau, kad giliai širdyje norėčiau išvysti ir margaspalvį rudenį, ir šaltąją žiemą, na o pavasario taip pat neregėjau... Niekada nežinojau kaip jis atrodo, nors gal būt tai atrodys neįmanom, nes nieko nežinau apie šį metų laiką, bet aš gimiau kaip tik pavasarį! Girdėjau, kaip beširdis žmogus pasakojo vienai mergaitei, kuri panoro pirkti kažkada turėtą mano seserį, sakė, jog gimiau gegužės pradžioje. Kažin kelinta iš tų trijų mėnesių yra gegužė? Manau paskutinis. Kažkodėl taip jaučiu ir vyliuosi, kad neapsigaunu. Atrodo, kad mama kažkada buvo sucypsėjusi man, mūsų kalba, kad dabar vasaros vidurys, kad dabar pats karštis. O man tikrai nėra karšta dabar, taigi, galiu įsivaizduoti žiemą – šaltį, sniegą (?), kažkur girdėti žodžiai, bet niekaip negaliu atsiminti kur. Galbūt aš, vargšas katinėlis, turėjau ankstesnį gyvenimą ir gyvenau ten kur tik žiema? Ar yra žemėje kažkoks plotas, kur yra vien tik žiema? Jei taip, dabar tučtuojau vietoj to vasaros malonumo panorau nukeliauti ten kur ištisai žiema. Ten kur pilna sniego, snaigių, jei snaigės tai ne sniegas, juk nesu jų regėjęs, kaip galiu žinoti? Noriu nuskristi ten! Dabar šiuo momentu…
Pūstelėjo žvarbus vėjas ir visos mintys dingo taip staiga, kaip ir buvo atsiradusios. Pajutau krebždesį šone ir žinojau, kad tai mama. Ji tyliai atsikėlė ir ruošėsi eiti pro duris dežėje. Aš cyptelėjau, mama atėjo šalia manęs, pažiūrėjo viltingu žvilgsniu ir ruošėsi eiti vėl, bet aš šoktelėjau iš vietos ir norėjau keliauti su mama kartu. Tik supratau, kad brolio niekas nepaliks vieno, o jis tiesiog tik gulėjo susigūžęs. Į mamą pažvelgiau mielo kačiuko akim ir mama nusprendė pasiimti mus abu.