Pirmas skyrius - Pabėgimas

Ir vėl eilinį kartą bandžiau pabėgti iš namų. Namų, kuriuos vadinti negalima namais. Namų, kuriuos galiu praminti kalejimu arba tiesiog gyvūnų fabriku.
Pajutau rankas liečiančias mano papilvę ir gailiai sumurkiau. Tada netikėtai iškilau į viršų ir žemės nebemačiau. Padėjo mane ant stalo ir rūsčiu balsu tarė:
- Dar vienas cyptelėjimas ir tu žuvęs.
Labai nusigandau ir net nepajutau kaip po kojomis sušlapo žemė. Ir tai buvo nelemta akimirka.
- Ak, tu prakeiktas padare! Von į narvą ir tūnok ten vienas ištisas paras ir jei rasiu nors vieną šlapią vietą tau galas, - bet taip ir paliko mane ant stalo.
Tuomet apsisukęs nuėjo ir paėmė mano brolį. Tokį mažą kačiuką, kurį dengė ryžas apsiaustas. Ryžiukas buvo ypatingas – turėjo žydras akis. Jos blizgėjo, kaip niekas kitas gyvenime neblizga, blizgėjo labiau net už patį deimantą, žerėjo neregėtais kristalais.
Balso savininkas paguldė jį ant kito stalo, žemesnio nei paliko mane, bet taip pat šalia narvo, kuris šį kart buvo ne tuščias, o su mano mama. Jos akys degė neapykanta, o stipriai sučiaupta burna reiškė, kad ji jei būtų laisva, jei nebūtų narve, pultų tą beširdį rūstaus balso savininką, tą nieko nejaučianti žmogų, kuris kankino mus visus – ir brolius, ir seses, ir visus kitus, kaip ir mes – nekaltus gyvūnus.
Bet brolis paguldytas ant stalo nesucypė, net nemurktelėjo, kaip aš. Aš tikrai žinojau, kad jis yra tvirtesnis, jis atlaikė smūgį, kurį skyrė jam beširdis. Smūgį, kurio brolis nenusipelnė.
Netrukus mama pradėjo braižyti narvo groteles ir patį narvą. Beširdis neištvėrė šaižaus garso ir visu jėgumu iš lazdos trenkė į narvo sieną. Mama numykė ir atsidususi atsigulė. Pradėjo taip tyliai cypti, kad žmogus net negirdėjo; laukiau kol jis išeis ir mama parodys kažkokius signalus, kada galėsiu jau bėgti, bandyti pabėgti, dar kart. Šį kart bėgsime kartu, aš, brolis, mama, ir taip bus lengviau, nei atskirai. Komanda turi daugiau jėgų, nei pavienis mažas, sulysęs kačiukas su baltu pukuotu kailiuku.
Pajudinau savo kojas ir žengiau žingsnį, pasigirsiu – gerai moku vaikščioti. Gerai šokinėju, esu vikrus, bet labai nedrąsus; to man ir trūksta – drąsos. Užšokęs ant apdulkėjusios dežės pamačiau gabalėlį sūrio, bet mamos akys sakė, kad privalau jo neparagauti, pivalau jo neliesti. Taip ir padariau – tiesiog neliečiau ir toliau žingsniavau link brolio. Mat brolis laukė manęs, kol ateisiu, kad išlaivintume mūsų mamą, tą pukuotą persę, kuri buvo kergiama kas kart kai tik būdavo įmanoma sukergti, kas kart, kad beširdžiai gautų pinigų, kas kart...
Atsidūręs prie brolio netvėriau džiaugsmu ir iš tos laimės, šį kart nebe iš baimės, apsisisiojau. Bet greitai palikau tą mažą balutę ir kartu su broliu nupėdinome link narvo grotų. Narvas atsidarė lengvai, užteko paprasto patraukimo link savęs. Tada iškyla klausimas, kodėl mama pati neišlindo? Todėl, kad taip buvo sutarta, taip buvom susitarę, kad būtų tyliau, kad beširdis neišgirstų – atidarant iš narvo vidaus viskas girgždėdavo.
Kartu su mama ryžomės lįsti pro langą, pro rūsio langą. Jokių sunkumų nebuvo – langas taip žemai, kad net šokti nereikia. Ir štai visai staiga, visai netikėtai pirmą kart pajutau šviežų oro pliūpsnį, tai suteikė man tokios stiprybės, kokios niekada neturėjau. Džiaugiausi, kad dabar pavasaris, gegužės mėnuo, kad dabar šviečia saulutė, skraido drugeliai. Aš matau pražydusias obelis, jų baltus žiedus, matau margaspalves gėles iš kurių bitutės renka nektarą. Aš tik dabar, jau įpusėjus trečiam savo gyvenimo mėnesiui, pamačiau šį nuostabų reginį. Tik dabar pastebėjau, kad visas pasaulis – tai ne tik kančia, kurią patirdavau rūsyje. Ir kaip tikras kvailelis nusekiau paskui mažą, žalsvą drugelį, kuris atrodo jaučiasi toks laisvas, toks neribojamas padaras, visai nepanašus į mane. Bėgau paskui jį ir visai nepastebėjau, kad nutolau toli nuo namų. Ir pagaliau aš laisvėje! Laisvėje su mama, su broliu, kurie dabar bėgo iš paskos manęs, gaudė mane, kad nepasimesčiau, o aš tik šokinėjau ir jaučiausi pats laimingiausias pasauly, po niūraus lietaus.